Snapchat Friends // L.W.T

46.

# Louis pov. #

Bežiūrėdamas į Amber, žaidžiančią su mažuoju Bear, negalėjau nustoti šypsotis. Ji lakstė su berniuku po kiemą, gaudydami vienas kitą. Tiesą pasakius, pirmą kartą mačiau kaip šviesaplaukė elgiasi su vaikais. Ir likau daugiau nei nustebintas, likau sužavėtas. Jai nereikėjo vaikui nieko duoti, kad jis ją pamėgtų. Amber viso labo tik skyrė jam dėmesio ir savo laiko. Ir, rodos, Bear labai greitai su ja susidraugavo.

-Atrodo, kad Amber puikiai susitvarko.- Cheryl kiek nustebusi nužvelgė juos abu, sėdinčius ant žolės ir žaidžiančius.

Liam pritarė savo žmonai, o Danielle apsimetė, kad neišgirdo apie ką kalbama. Ji toliau lyg niekur nieko valgė, nepasakiusi nė žodžio. Bet tik man panorėjus pasakyti savo nuomonę, Danielle prakalbo apie visai kitus reikalus. Ar ji tai daro tyčia?

-Atsiprašysiu trumpam.-Greitai priėmęs sprendimą pakilti nuo stalo tai iškart ir padariau. Danielle pagaliau pažvelgė į mane.- Einu ir aš pas Bear.

Nesulaukęs nei vieno atsakymo tiesiog išėjau iš pavėsinės ir netrukus atsiradau prie Amber ir berniuko. Jie buvo tokie užsiėmę žaidimu, kad nė nepastebėjo manęs.

-Galiu prisijungti?- Paklausęs prisėdau priešais juos abu ant žolės, nesijaudindamas dėl to, kad galiu išsipurvinti džinsus.

Amber šypsena dar labiau pakilo kai ji pamatė mane. Jos akyse šiuo metu labai aiškiai atsispindėjo jausmai.

-Louis, imk, tu būsi raudona mašinėlė.- Bear akimirksniu man į ranką įbruko žaisliuką. Jis irgi apsidžiaugė mano atėjimu.

-Gerai, ką man daryti?-Pasiteiravęs tolimesnių nurodymų apžvelgiau žaislinės mašinėlės išvaizdą.

Vaikas pradėjo kažką nerišliai pasakoti, taip, kad nesupratau nė žodžio. Tačiau tai man nesutrugdė su jais linksmai praleisti laiką. Įsivaizduoju, kad kažkada ir mes turėsime mažą džiaugsmelį, kuris mus vers kasdien šypsotis. Trise mes prisijuokėme taip, kaip, rodos, seniai nesijuokiau. Stebėdamas Amber vis labiau imu suvokti kas joje mane žavi. Ir aš nenoriu atsiskirti nuo jos, nenoriu, kad mūsų santykiai sugriūtų tik dėl to, kad aš nebuvau pakankamai drąsus išsiskirti su Danielle. Todėl aš privalau imtis kokių nors veiksmų...

# Amber pov. #

Kad ir kaip norėjau dar labiau pasilikti, mes jau ruošėmės važiuoti namo. Kadangi atėjo metas Bear miegoti, nors jis ir neatrodė labai pavargęs.

-Ačiū, kad atvažiavot, buvo linksma su jumis pakalbėti.- Cheryl dėkojo mums visiems, bet tada atsisuko į mane. Ant jos rankų ramus sėdėjo berniukas ir laimingas šypsojosi.- Ir, Amber, ačiū, kad prižiūrėjai Bear.

-Gali nedėkoti, buvo visai nesunku.- Atsakiau nusišypsojusi.

-Ar dar kada atvažiuosi pažaisti?- Netikėtai Bear paklausė manęs, savo mažomis akutėmis stebėdamas aplinką.

-Žinoma.- Atsakiau per daug negalvojusi ar tikrai sugebėsiu ištesėti duotą pažadą.

Deja, bet daugiau pakalbėti nebeturėjau progos, nes Louis su Danielle jau ėjo pro duris į lauką. Ir aš nusekusi paskui juos į automobilį dar spėjau pamojuoti Liam, Cheryl ir jų sūnui prieš išvažiuojant.

***

Net ir svetainėje žiūrėdama televizorių viena negalėjau nustoti šypsotis. Galvojau, kad jei su mumis važiuos Danielle, ji vakarą padarys katastrofa arba mažų mažiausiai mes ir vėl dėl nieko susiginčisime, bet taip nenutiko. Galbūt aš ją nuvertinu ir ji visai kitokia nei aš manau?

-Amber, turi šiek tiek laiko pasikalbėti?- Mano nuostabai netikėtai pasirodęs Louis, akimirksniu prisėdo šalia, ant sofos, visai kaip aš šį rytą prie jo.

-Aha.-Neįsivaizduodama apie ką jis nori pakalbėti, keliomis padalomis pritylinau televizoriaus garsą, kad galėčiau jį geriau girdėti.-Taip?

Man atkreipus dėmesį į jį, Louis lyg pametęs mintį niekaip nesugebėjo pradėti pokalbio. O aš matydama, kad tai tikrai svarbu tiesiog laukiau. Nenorėjau kaip nors jo sutrugdyti ar netyčia priversti užmiršti ką norėjo pasakyti.

-Aš manau, kad...- Jis paėmė mano delną į savąjį ir pažvelgė man į akis, bet jam nespėjus pratęsti sakinio suskambo jo telefonas.

Louis jį išsitraukęs iš džinsų kišenės pažiūrėjo į skambinančio asmens numerį, o tada į mane lyg klausdamas ar aš nesupyksiu jei jis atsilieps.

-Atsiliepk, tai tikriausiai svarbu.- Mano nuomone bet kas neskambintų pusę devynių vakaro, kad tik šiaip sau pakalbėti telefonu.

Beveik nesiklausiau apie ką Louis kalbėjo su tuo asmeniu, kuris jam skambino. Turėdama laisvą minutėlę šiek tiek apgalvojau ateinančios savaitės planus. Ir beveik visi jie susiję su darbu, išskyrus tai, kad su Lottie jau turime suplanavusios nueiti žiūrėti filmo. Deja, bet niekaip neatsimenu koks jo pavadinimas.

-Gerai, supratau.- Louis atsidusęs pabaigė pokalbį ir pažiūrėjo į mane visai kitokiu žvilgsniu nei prieš tai.

-Kažkas negerai?- Atsargiai paklausiau, nes neįsivaizdavau kaip jis toliau reaguos, mat atrodė ant kažko supykęs.

Prieš atsakydamas vaikinas vėl prisėdo ant sofos, tik šį kartą nepaėmė mano rankos. O aš ir toliau spoksojau į jį, nes žinojau, kad rudaplaukis tikrai paaiškins man kas taip greitai jį sunervino.

-Atsimeni, sakiau, kad kitą savaitę su vaikinais išvažuojam į turą?

-Taip.- Klausiamu žvilgsniu nužvelgiau jį.- Nesakyk, kad jis truks labai ilgai.

-Kiek laiko būsiu išvažiavęs nežinau, bet dabar didžiausia problema tame, kad privalau išvažiuoti rytoj anksti ryte.- Jam pasakius man akimirksniu kilo blogų minčių. Bijojau likti namie viena su Danielle, bet niekaip negalėjau paaiškinti kodėl.

-Kodėl? Nenoriu, kad taip greit išvyktum.- Beveik supanikavusi apsikabinau jį tvirtai, vis dar negalėdama patikėti, kad kai viskas vėl pradėjo grįžti į savas vėžes, jis išvažiuoja.

-Aš irgi nenoriu, bet data paankstinta, nes kilo nenumatytų problemų su transportu.- Jis taip pat apsikabino mane. Louis balse buvo girdimas nusivylimas.

Keletą minučių praleidome nekalbėdami, nes vis dar bandėme apsiprasti su mintimi, kad nuo ryt nebematysime vienas kito. Žinau, kad turas netruks amžinai, bet aš jo labai pasiilgsiu.

-Neužmiršk man siųsti žinučių į Snapchat, nes noriu žinoti kaip tau sekas.- Atsitraukus vienam nuo kito, Louis ir vėl prakalbo.

-Gerai, o tu man būtinai kažką atgal išsiųsk, kad negalvočiau, jog specialiai neatsakai į žinutes.- Man pasakius jis sukikeno lyg būčiau pasakiusi ką nors juokingo. Tada priglaudė savo lūpas prie manųjų, bet bučinys užsitęsė ilgai, nes tai aš nenorėjau jo paleisti.

-Labanakt.-Jis kiek šyptelėjo atsistodamas, pasiruošęs eiti susikrauti daiktus.-
Ryt ryte tikriausiai nebeturėsiu galimybės su tavim atsisveikinti.

-Viskas gerai. Kol tu būsi pasiekiamas telefonu, žinosiu, kad tau viskas gerai.- Jis šį kartą trumpam pakštelėjo man į lūpas ir nelaukęs atsakymo pasuko eiti link savo kambario.

-Labanakt.-Vos spėjau pasakyti kai jis dingo iš mano regėjimo ribų.- Myliu tave.- dar tyliau pridūriau vis dar žvelgdama į duris, už kurių jo jau buvo nebematyti.

***
Kadangi prižadėjau vienam žmogučiui, kad šiandien paskelbsiu dalį, tesiu savo pažadą :)

Neužmirškite vote!
Ir komentuokit jeigu norit greitai gauti naują dalį :)