Snapchat Friends // L.W.T

38.

Automobiliui įvažiavus į miesto teritoriją nerimas apėmė viršų. Stengdamasi nurimti pradėjau kramtyti gumą, bet tai nė velnio nepadėjo. Pro mane skriejo daugel kartų matytos miesto vietos. Pravažiavus miesto centrą stengiausi nepasiduoti spaudimui ir negalvoti apie blogiausią. Vos širdis nesustojo kai pamačiau, kad jau atvažiavome į aikštelę esančią prie pat bendrabučio. Aš dar nepasiruošus. Kad ir kaip norėčiau pasilikti automobilyje teko susimokėti ir išlipti. Einant link lauko durų spėjau žvilgtelėti į savo buvusio kambario langą, nes jis buvo tik pirmame aukšte ir dar nukreiptas į stovėjimo aikštelę. Atsiminusi durų kodą paspaudžiau kelis mygtukus ir pati nepastebėjau kaip jau stovėjau prie tamsiai lakuotų durų. Palaukusi kelias sekundes, pabeldžiau į jas laukdama kol kasnors atidarys ir įleis vidun. Vien pagalvojus, kad stoviu prie namų, kuriuose pragyvenau daugiau nei pusę savo gyvenimo, durų kaip viešnia tai atrodo absurdiška.

Duris atidariusi Lilly puolė man į glėbį stipriai apsikabindama. Net nemaniau, kad ji manęs taip pasiilgo.

Įžengusi į vidų padaviau sesei maišelį su dovana ir pati nuėjau į kitą kambarį, kuriame sedėjo tėvai.

O jie matosi, kad laukė manęs. Mama neatrodė pikta, o gal taip tik laikinai. Iš tėčio veido išraiškos išvis neįmanoma nustatyti ką jis galvoja, tad nė nebandžiau.

Po neilgo laiko prasidėjo klausimų lavina į kurią tiesiog privalėjau atsakyti. Pasakiau, kad turiu darbą, o jei tiksliau tai dirbu modeliu. Gyvenu gerai, nieko netrūksta ir mane supa geri žmonės. Nu ir šį bei tą iš savo trumpos darbo patirties. Tėvai atrodė ganėtinai nustebę tokia mano sėkme. Jie visada buvo kritiški ir reiškė nepasitenkinimą dėl mano "nemokšiškumo". Dažnai girdėdavau iš jų, kad esu baisi tinginė ir nieko nepasieksiu gyvenime. Dar jie sakydavo, kad gausiu tokį patį vyrą kaip aš ir vargsiu visą likusį gyvenimą. Ne pati geriausia motyvacija mokytis. Ir ne patys gražiausi prisiminimai.

Vis dėl to toks šeimyninis pasisedėjimas ėjo sklandžiau nei tikėjausi ir nebuvo jau toks tragiškas kaip tikėjausi. Iki tol kol mama nesugalvojo nevykusiai pajuokauti.

-Tai gal jau ir ištekėjai?- vos neišspjoviau geriamos arbatos atgal į puodelį.

-Nebejuokauk.-rimtai pasakiau susiraukdama. Mama visada turėjo keistą, man nesuprantamą humoro jausmą.

-Tiesiog pagalvojau, kad dažniausiai merginos bėga iš namų dėl vaikinų. Tai gal ir tu kokį turi?-ji aiškiai norėjo išpešti iš manęs aiškesnę mano veiksmų priežastį.

-Tikiuos jis ne koks nusikaltėlis.- tėtis dar kažką pridūrė, bet jo žodžius tik praleidau pro ausis.

-Ne, jis normalus.- tik dar labiau susiraukiau nuo tėčio žodžių ir tuo pačiu išsidaviau. Žadėjau jiems apie Louis nieko nesakyt.

Mama susižvalgiusi su tėčiu plačiai nusišypsojo lyg kažką supratusi. Teko pasakyti kelis faktus apie savo vadinamą "antrą pusę". Nenorėdama netyčia išplepėti visko pasakiau, kad negaliu ilgiau užsibūti.

-Aš tave palydėsiu.- pasisiūlė Lilly, kuri viso pobūdžio metu beveik nepratarė nė žodžio, kas yra žiauriai keista.

-Gerai.- išėjau kartu su ja ir netrukus mes stovėjome prie lauko durų.

-Aš mačiau tas nuotraukas.

-Kokias?- paklausiau nesupratusi.

-Tas, kuriose jūs su Louis aerouoste. Jų pilna visuose socialiniuose tinkluose.

-Ir blogiausia tai, kad Danielle irgi jas matė ir netgi garsiai perskaitė straipsnį.- tariau sukryžiuodama rankas.

-Tai kas dabar bus?- ji atrodė rimtai susirūpinusi.