Snapchat Friends // L.W.T

48.

-Turėtum jam bent atrašyti.- Zara pastūmė mano pačios telefoną manęs link kai jis ir vėl suvibravo.

-Nenoriu.-Pažvelgusi į susirūpinusią draugę galvą paguldžiau ant stalo. Praktiškai gulėjau ant stalo ir nesiruošiau keisti pozicijos.

-Nagi, tu jau dvi dienas jį be priežasties ignoruoji.-Vėl išgirdau pilkaplaukės balsą. Galbūt ji ir teisi sakydama, kad neturiu priežasties neatsakyti į Louis skambučius ir žinutes, bet aš tiesiog nenoriu kalbėti. Galbūt todėl, kad neįsivaizduoju kaip jam reikės pasakyti, kad Danielle  mane išvarė iš namų. O jeigu ji jam jau pasakė? Jeigu ta sukta butybė jam sumelavo, kad išėjau savo noru? Ir jeigu jis ja tiki?

-Ei! Girdi mane?- Zaros balsas mane pažadino iš apmastymų, bet mano žvilgsnis vis tiek išliko nukreiptas į vieną tašką sienoje.

-Kas yra?- Atsidususi paklausiau galvodama, kad ji ir vėl privers mane kažką kartu su ja daryti. Kažką kam visiškai neturiu nuotaikos.

-Pavalgyk, nes vėliau laiko nebus.-Pajutau kaip pilkaplaukė prie pat manęs pristūmė lėkštę. Išgirdusi kalbą apie maistą akimirksniu pakėliau galvą ir Zara iš mano tokio staigaus veiksmo sukikeno.

Ir iš tiesų, prie manęs buvo padėta lėkštė pilna gardžių mini dydžio kepsnelių. Tai iškart sužadino mano apetitą ir aš negalėjau palikti maisto lėkštėje.

-Ačiū, atrodo skaniai.- Padėkojusi paėmiau šakutę į ranką ir akimirksniu ėmiau valgyti.

Man taip bedorojant maistą Zara papasakojo apie mūsų šiandieninius agentūros planus, kurie iš esmės buvo dar viena fotosesija. Na, o paskui ji prisipažino, kad turi asmeninių planų. Kai paklausiau kokie jie, mergina plačiai nusišypsojusi pasakė, kad eina į pasimatymą. Su kažkokiu vaikinu, kurį sutiko agentūros organizuotame vakarėlyje. Pagal ją jis pirmą kartą pasirodė kaip tikras džentelmenas ir jie visą vakarą prakalbėjo dviese, mat rado bendrų interesų.

-Na, tada tikiuosi, kad gerai praleisi vakarą.- Pasakiusi ir aš nesusivaldžiau nenusišypsojusi. Dar niekada nemačiau, kad Zara atrodytų tokia laiminga. O ji viso labo eina tik į pasimatymą.

Kalbant apie pasimatymus... Mes su Louis tikriausiai nebuvoje nei viename oficialiame. Turiu omenyje, kad nesislapstant nuo žmonių. Aplamai pagalvojus, mes ne daug kur kartu išeiname. Kartais visiškai nesuprantu ar mes esame pora ar ne. Louis manęs niekada ir neklausė ar noriu būti jo mergina. Viskas tiesiog įvyko labai netikėtai ir štai, dabar dėl to aš esu pasimetusi.

-Ar čia aš kažką ne taip pasakiau?- Zara nustebusi pažvelgė į mane ir aš padėjau šakutę ant ištuštėjusios lėkštės. Dar akimirką sudvejojau ar vertėtų jai pasakyti.

-Žinai, o aš taip ir nebuvau normaliame pasimatyme.-Šį kartą vieną ranką padėjau alkūne ant stalo ir pati atsirėmiau į savo sugniaužtą kumštį.

-Tai jūs su Louis niekad niekur nėjot kartu? O kaip kėlionė į Paryžių...- Deja, bet aš ją pertraukiau.

-Ėjom, bet tai visiškai kas kita.- Atsidusau prieš tęsdama mintį.- Mes nuolatos slapstomės ir dėl to nesilankome labai viešose vietose. O aš irgi norėčiau nueiti į kokį restoraną ar šiaip pasivaikščioti dienos metu po parką.

Pažvelgusi į savo telefoną pašalinau ant užrakinto ekrano atsiradusias kelias žinutes, kad jų netyčia neperskaityčiau.

-Tau tikrai labai reikia pakalbėti su Louis ir išsiaiškinti viską.

-Bet gal ne šiandien.- Pažiūrėjau į draugę prašančiu žvilgsniu, bet ji, rodos, norėjo mane priversti tai padaryti tuoj pat.

Eilinį kartą ekrane užsidengė skambučio ženklas ir Louis vardas. Kaip mat būčiau atmetusi skambutį, jei greičiau už mane sureagavusi Zara nebūtų paėmusi mano telefono.

-Ne, padėk jį!- Vos man išsigandus ir surikus pilkaplaukė padarė priešingai. Ji atsiliepė mano telefonu ir pasakė vaikinui, kad netrukus pakvies mane. Uždengusi telefono garsiakalbį draugė palinkčiojo galva lyg duodama padrąsinantį ženklą.- Sakiau, kad nekalbėsiu.

Sėdėdama priešingoje stalo pusėje neturėjau jokios galimybės atimti iš merginos telefono ir tingėjau atsikelti iš vietos, kad prieiti prie jos. Per tokį laiką Zara galbūt netgi spėtų nuo manęs pabėgti, tad šansų man išsisukti mažai.

-Aš jam jau pasakiau, kad tave pakviesiu. Be to, anksčiau ar vėliau privalėtum tai padaryti.- Ji lėtai atsikėlusi iš savo vietos priėjo prie manęs, žvelgdama į akis.- Aš įsitikinus, kad jis supras, jog šis nesusipratimas anos pamišėlės kaltė.

Kadangi ji man ištiesė telefoną, aš jį paėmiau į savo delną ir vis dėl to pridėjau prie ausies.

Zara dar kartelį linktelėjo galva prieš palikdama virtuvę ir leisdama man asmeniškai pakalbėti su vaikinu.

-Alio?-Visų pirma atsiliepiau prieš pasakydama dar ką nors.

L: -Amber, viskas gerai su tavo telefonu?

-Taip, o ką?- kiek nustebusi netikėtu klausimu ir pati uždaviau vieną. Kodėl jis visų pirma nepasisveikino?

L: -Galvojau, kad gal yra kokių ryšio problemų. Ar tu specialiai neatsiliepi?

-Louis, aš...

L: -Buvai užsiėmusi, gerai suprantu, bet galėjai vėliau atrašyti. Kaip aš kitaip žinosiu, kad tau viskas gerai?- Po jo žodžių atsidusau.

-Louis, visai ne tai norėjau pasakyti.

L: -Ar aš tau netrugdau? Galėčiau paskambinti vėliau.

-Ne, aš dabar ne agentūroje.- Greitai atsakiau, nes išgirdusi Louis balsą nenorėjau baigti pokalbio labai greitai.

L: -Juk Danielle tau neuždraudė kalbėti telefonu kambaryje, ar ne?- Jam paminėjus šį vardą atsiminiau, kad turiu jam pasakyti.

-Louis, aš ne tavo namuose.- Pasakiau ir jam nespėjus prabilti vėl prakalbau.- Aš pas draugę ir iš jos namų į tavuosius negrįšiu.

L: -Kaip suprasti?- Jo balso tonas išdavė, koks pasimetęs po mano žodžių jis paliko.

-Danielle mane išvarė, tad ten aš nebepageidaujama.

***
P.S. Nekreipkit dėmesio jei patysit, kad tą pačią dalį paskelbiau antrą kartą. Pas mane rašė, kad ji atseit nepaskelbta, tad teko paskelbti.

Vote!