Snapchat Friends // L.W.T

47.

Išgirdusi durų trenksmą kaip mat prabudau. Išsigandusi atmerkiau akis ir, vis dar bandydama prisitaikyti prie šviesos, atsisėdau lovoje savo kambaryje pamatydama Danielle. Tai ji įsiveržė su trenksmu.

-Ką tu čia darai taip anksti?- Nustebusi prakalbau ir ji akimirkai atsisuko į mane. Merginos žvilgsnis atrodė kaip niekad deginantis, tad man pasidarė baugu net bežiūrint.

-Tau laikas iš čia neždintis.- Daugiau nieko nepasakiusi tamsiaplaukė lyg niekur nieko atidarė rūbų spintos duris ir pradėjo svaidyti mano rūbus ant grindų.

Net aiktelėjusi nuo jos tokio akiplėšiškumo kaip mat pribėgau ir ją pastūmiau į šoną nuo spintos, bandydama sustabdyti.

-Liaukis!- Užšaukiau kai Danielle prasmukusi pro mane išmetė dar keletą rūbų. Visiškai nesupratau kodėl ji taip elgėsi.

-Tai tu liaukis!- Akimirksniu įtūžusi mergina pastūmė mane pačią ir aš vos nenugriuvau ant lovos. Visa laimė, kad reikiamu metu sureagavusi spėjau atsiremti rankomis.- Nemanyk, kad aš tokia durna ir visiškai nesuprantu ką tu darai su Louis! Jau nuo pat pirmų dienų kai tu čia atvykai man buvo aišku, kad jokia tu jam ne giminaitė!

Išgirdusi ją rėkiant norėjau kaip mat kaip nors užtildyti, bet deja neįsivaizdavau kaip.

-Na, kodėl tiesiog neprisipažįsti, kad tu jam ne pusseserė?! Neliko drąsos pasakyti tiesos?- Ji šnekėjo pašaipiu tonu ir tas mane dar labiau nervino, bet stengiausi išlikti rami, kad ir kokia situacija buvo nepalanki.

-Nieko aš tau neprivalau aiškinti.- Ramiai atsakiau, stengdamasi parodyti, kad jos nebijau. O Danielle ir toliau grėsmingu žvilgsniu žvelgė į mane. Rodės, kad ji tuoj pratrūks.

-Atsakyk!- Ji priėjusi prie manęs paėmė už pečių ir pradėjo purtyti. Nuo smarkaus purtymo man net vaizdas akyse pradėjo lietis.- Kodėl nori sugriauti mūsų santykius?!

-Paleisk mane, beprote!- Pabandžiusi išsivaduoti iš jos gniaužtų nagais jai įdrėskiau į ranką. Danielle suklykusi akimirksniu atsitraukė per žingsnį ir žvilgtelėjusi į giliai įsirėžusias žymias pakėlė galvą į mane.

-Man jau bloga nuo tavęs! Nuo tada kai atsikraustei į šiuos namus bandai sugriauti man gyvenimą!- Ji ir toliau kaltino mane.

-Nieko aš nebandau!- Atrėkiau atgal.

-Mano vaikino ir mano namo tu negausi!-Mergina visiškai nesivaldydama išvertė daiktus, kurie buvo pastatyti ant spintelės. Keletas mano kvepalų buteliukų sudužo ir viskas išsiliejo ant grindų.- Tu tik dar viena eilinė mergiotė, kuri karstosi Louis ant kaklo!

Jau ir aš nebetverdama jos įžeidinėjimų nusprendžiau imti ir atsakyti į jos klausimą:

-Na taip, aš tikrai nesu Louis pusseserė. Ir niekada nenorėčiau tokia būti, nes jis man visada bus kaikas daugiau. Jau seniai jam reikėjo su tavim išsiskirti, nes tu esi didžiausia kliūtis mūsų santykiams!- Paskutinius žodžius išrėkiau jai beveik į veidą.

Danielle žengė žingsnį arčiau manęs ir užsimojusi delnu trenkė antausį. Žandą nudiegė nemenkas skausmas, tad aš ir vėl aiktelėjau.

-Nustok meluoti! Negi tikrai manei, kad Louis tave myli?-Iš jos lūpų nuaidėję žodžiai privertė mane vėl pažvelgti į rudaplaukę.-Tavo žiniai jis miega su manim. O tavim tik naudojasi kai negauna nieko iš manęs! Jei jūsų santykiai tikri, tai kaip manai, kodėl jis tyli? Kodėl neateina ir paaiškina, kad nori gyventi su tavim?! Kodėl visiems aplinkiniams meluoja, norėdamas nuslėpti kas tarp jūsų dedasi?!

Akimirkai suabejojau savo ankstesniu atsakymu. Nežinojau ar visi Danielle's žodžiai buvo tiesa, bet jie mane šiek tiek paveikė.

-Todėl verčiau greičiau susirink savo skarmalus ir, kad daugiau tavęs akyse nematyčiau!- Ji pasakiusi paskutinius žodžius išėjo iš kambario vėl stipriai užtrenkdama durimis.

Nieko nelaukusi susiradau savo po lovą pakištą lagaminą ir į jį netvarkingai pradėjau krautis savo visus daiktus iš eilės. Galbūt netgi ne krauti, o grūsti viską vidun.

Nežinau kodėl, bet po kelių minučių tokio greito pakavimosi beveik nieko nebesugebėjau primatyti, kadangi ašaros dengė akis. Ir aš negalėjau to niekaip sustabdyti, tad tik toliau tuštinau spintą. Pritrūkusi vietos lagamine daug negalvodama sukroviau kitus daiktus į porą maišų. Kadangi buvau dar su naktiniais, persirengiau į pirmus pasitaikiusius rūbus ir visiškai nesijaudindama dėl susivėlusių plaukų pradėjau temptis savo daiktus su savimi link išėjimo. Norėjau kuo greičiau neždintis iš šių namų ir tuo labiau, nebematyti Danielle's.

-Teisingai, išeik tuoj pat jeigu nori išvengti nemalonumų.- Ji atidariusi duris pastūmė mane, kad greičiau žengčiau į lauką. Susvyravusi vos nenuvirtau su maišais ant laiptelių.- Ir nebandyk nieko sakyti Louis, nes aš galiu laisvai susekti tave, kad ir kuriame pasaulio kampe bebūtum. Arba netgi tavo penkių narių šeimą.

Ji paminėjo šį skaičių, leisdama suprasti, kad jau žino daugiau nei esu minėjusi.

-Ir dar šis tas.- Prieš užtrenkdama kiemo vartus ji vėl prakalbo.- Jei po dvidešimties minučių vis dar matysiu tave netoliese, iškviesiu policiją.

Ir tada ji užtrenkė vartus, pasilikdama savo karalystės pusėje, o mane palikdama už borto. Danielle nerūpestingai nuėjo, nė nepažvelgusi atgal, kol aš iš tolo spoksojau į namą. Mintyse atsisveikinusi su būstu, kuriame buvau tik laikinai apsistojusi, pradėjau vilkti savo lagaminą su maišais kelio pakraščiu. Kadangi automobiliai čia beveik nevažinėjo galėjau nieko netrukdoma paėjėti tiek, kad nebesimatytų namo nė iš tolo. Nusprendžiau pagaliau kažką daryti, nes su maišais ir lagaminu tikrai neištempsiu kelionės pėsčiomis.

Deja, bet nežinojau nei vieno numerio, į kurį paskambinus galėčiau išsikviesti taksi automobilį, todėl teko ieškoti kito varianto.

Z: -Klausau?- Kitame tinklo gale pasigirdo užsimiegojusios Zaros balsas.- Žinai kiek dabar valandų? Dar tik septynios!

-Atsiprašau, kad žadinu.

Z: -Tau viskas gerai? Per telefoną aiškiai girdžiu tavo nusiminusį toną.- Ji iškart supratusi, kad kažkas nutiko norėjo sužinoti priežastį.

-Vėliau paaiškinsiu.-Atsakiau kuo trumpiau, kad nepradėčiau verkti. Tada drebančiu balsu pridūriau- Galiu atvažiuoti pas tave?

Z: Žinoma, gal tau iškviesti taksi?-Mergina, rodos, ir vėl skaitė mano mintis.

-Aha.- Linktelėjau nors ji ir nematė. Paskui pasakiau jai adresą, kur dabar randuosi ir padėkojusi baigiau pokalbį.

Belaukdama vaikščiojau ratais, vis bandydama suvokti šio ryto įvykius. Iš galvos neišėjo išmesti Danielle's ištartų žodžių. Kuo toliau, tuo labiau ėmiau abejoti Louis. Ar jis tikrai manimi nesinaudoja? Juk jis tikrai miega viename kambaryje ir vienoje lovoje su Danielle. Ir aš negaliu būti tikra, kad jie ten daugiau ko nedaro...

Net nusipurčiau nuo savo minčių. Visiškai pasimečiau tarp melo ir tiesos.

-Panele, ar jūs laukiate taksi?- Tik dabar pastebėjau, kad prie manęs buvo sustojęs geltonos spalvos automobilis, o jo vairuotojas išlipęs priėjo prie manęs. Susipratusi kaip prastai atrodau, nusišluoščiau ašaras delnu.

-Taip, tai aš.- Man pasakius vyras paėmė mano lagaminą ir jį patalpino į bagažinę kartu su maišais. Tikriausiai pasirodžiau kaip kokia benamė, su daiktais stovinti viduryje dikynės.

Įsėdusi į automobilį stebėjau vaizdą pro langą, ir, rodos, buvau ilgai įsmeigusi žvilgsnį į vieną tašką. Nors taksi vairuotojas pastebėjo, kad tik dabar baigiu grįžti į realybę, jis nieko nesakė. Tik karts nuo karto žvilgtelėdavo į galinio vaizdo veidrodėlį.

Vėl nespėjau suvokti kiek liko kelio iki Zaros namų kai automobilis sustojo. Atvažiavome. Atsidariusi dureles kaip mat išlipau laukan ir pamačiau kieme manęs laukiančią draugę. Nevaržydama savęs prabėgau pro vartelius ir kritau Zarai į glėbį, leisdama ašaroms laisvai lietis.

****************************
Nesakysiu tiksliai kurioje vietoje, bet šitoje dalyje yra paslėpta užuomena :)
Ta užuomena kaiką slepia, kas nebuvo aiškiai paminėta istorijoje :)
Dėl tos paslapties kelias truputėlį kitokias užuomenas esu "numetusi" ankstesnėse dalyse.

Šitai sakau todėl, kad greitu metu būtumėt pasiruošusios netikėtumams. :)

Ačiū skaičiusiems, spauskit žvaigždutę! :)