Snapchat Friends // L.W.T

50.

Atrodo, kad mūsų su Diana kova prasidėjo tą pačią dieną kai vadovė pranešė, kad vieną iš mūsų parinks Maybeline fotosesijai. Ji pati pirmoji išsirinko aprangą, su kuria vėliau ir žengė ant podiumo. Mano nelaimei, garbanė išsirinko bene gražiausią aprangą, tad jai nužengus į salę, žiūrovai liko sužavėti. O ji tikrai atrodė pasitikinti savimi, tad net jos eisena atrodė nepriekaištingai. Aš, sakyčiau, kad pasirodžiau prasčiau nei bet kada. Rūbai kuriuos man teko apsirengti buvo pernelyg prigludę ir šiek tiek varžė mano judesius, nors Zaros nuomone atrodžiai su jais puikiai. Deja, bet taip nesijutau, tad žengti ant podiumo buvo sunku ir jaučiausi gerokai susikausčiusi, kadangi bijojau pamesti batelį, kuris, rodos, vos laikėsi ant mano kojos. Taipogi, visą mūsų pasirodymą stebėjo agentūros vadovė, tad neabejoju, kad ji tikrai suprato kas laimėjo šį dvikovos raundą.

Štai dabar, praėjus dar dvejoms dienoms po paskutinio drabužių pristatymo, aš sėdėjau Zaros namuose ir valgiau. Nežinau kodėl, bet neiškenčiau iki pietų ir pati pasidariau sau keletą sumuštinių. Kadangi gavome laisvą dieną, siūliau draugei kartu nueiti į kokį mieste vykstantį renginį, bet ji dėl nežinomos priežasties atsisakė, todėl abi tūnojom kambaryje. Netgi nekėlėme kojos į jos kiemą, kad ir kaip ten gražu bebūtų.

Ir taip visai netikėtai, nuskambo durų skambutis. Abi su Zara susižvalgėme, bet ji atrodė nelabai nustebusi, kad kažkas atėjo.

-Tu kažko laukei?-Paklausiau pilkaplaukės ir nusekiau paskui ją, einančią link durų.

-Na, kaip matai.- Ji nusišypsojusi man net nepažiūrėjo pro durų akutę ir jas pravėrė. Nespėjau nei pasakyti, kad niekada negali žinoti ar koks užpuolikas nestovi už durų, kai joms plačiai prasivėrus pamačiau stovintį Louis. Ir visiškai nesupratusi kas dedasi vis dar stovėjau keliais žingsniais toliau nuo jo.- Sveikas.

-Sveikos.- Louis įžengė į vidų ir Zara uždarė namų duris. Atrodo, kad jie jau buvo šitaip susitarę.

-O... Tu neturėtum dabar būti ture?- Tik priėjusi prie jo buvau stipriai ir šiltai apkabinta.

-Atradau šiek tiek laiko.- Jis nusišypsojęs pakštelėjo man į lūpas ir tada pridūrė.- Tu pasiruošusi?

-Kam?- Akimiksniu sutrikau, kadangi mes nieko nesitarėm ir aš tik ką tik sužinojau, kad jis šiandieną yra mieste.

-Manau, kad tau reikėtų eiti persirengti.- Zara atplėšusi mane iš vaikino glėbio švelniai stumtelėjo link laiptų pusės.

-Aš ilgai pasistengsiu neužtrukti.- Vos žengusį žingsnį atsisukau, kad tai pasakyti vaikinui.

-Gali neskubėti.- Jis šyptelėjo ir tada aš apsisukusi nuskubėjau laiptais aukštyn.

Per kelias minutes ištraukusi keletą aprangos pasirinkimų nužvelgiau juos visus. Kadangi neturėjau daug laiko, jų visų nesimatavau ir išsirinkau tikriausiai patį paprasčiausią. Tai buvo vasarinė šviesiai mėlyna suknelė, kuri siekė kelius. Tad ją apsivilkusi turėjau dar keletą minučių, kurias išnaudojau blakstienas paryškindama tušu ir įsimesdama keletą daiktų į mažą ant peties užsidedamą rankinę.

Man vėl pasirodžius pirmame aukšte Louis kalbėjo su Zara ir tik pamatęs mane pakilo iš vietos.

-Amber, paimk namų raktus.- Draugė man ištiesė juos ir aš pažvelgiau į ją nesupratusi kodėl ji man juos duoda būtent dabar.- Čia, kad galėtum įeiti į vidų jeigu nerasi manęs.

-Tu kažkur išeini?- paklausiau ir ji tik šyptelėjo, nužvelgdama mudu su Louis, kuris jau spėjo surasti mano ranką.

-Užteks čia kalbėti apie mane, jūs geriau eikit.-Zara kaip mat pakeitė temą, vos ne išvarydama mus laukan.

-Linksmai praleisk vakarą!- Louis suriko pilkaplaukei, prieš pat išsivesdamas mane iš namo.

Net nespėjau susivokti kaip grietai atsidūriau jo automobilio keleivio vietoje. Vaikinas vos pats įsėdęs pažvelgė į mane:

-Kaip tu?- Jis atrodė rimtai susirūpinęs.- Danielle tau nieko nepadarė?

-Viskas gerai.-Vietoj to, kad pasakočiau kaip viskas buvo, pasakiau tai, kas jį turėtų nuraminti.- Ji tik išvarė mane.

Kol Louis užvedė variklį ir išsuko į gatvę, trumpam įsivyravo tyla. Nežinojau ką dabar turėčiau pasakyti, tad turėdama progą nužvelgiau vaikiną. Šį kartą jo rudi plaukai buvo tvarkingai sušukuoti ir jis pats apsivilkęs mėlynus džinsus ir baltus marškinius. Keista, bet jo dažnai nepamatysi taip apsirengusio.

-Kas tokio įdomaus?- Louis tikriausiai pastebėjęs mano žvilgsnį paklausė.

-Tavo apranga šiandien šiek tiek kitokia.

-Neatrodau per daug keistai?-Jis ir pats akimirkai pažvelgė į savo drabužius.

-Nežinau, bet man patinka.- Patrūkčiojau pečiais ir jis nusišypsojo.

-Na, su tavim varžytis būtų sunkoka, nes atrodai tikrai puikiai.- Jam pasakius pradėjau jausti kaip man kaista žandai. Lyg būčiau pirmą kartą gavusi komplimentą iš jo.

-Beje, tu man taip ir nepasakei kur mes važiuojam.- Švelniai priliečiau jo ranką, kad vaikinas atkreiptų dėmesį į mane.

-Kadangi esi sakiusi, kad tau patinka krepšinis, aš tave vežuosi žiūrėti rungtynių.

-Rimtai? O kokios komandos žais?- Nekantraudama norėjau tuoj pat išklausinėti visko ką jis apie tai žino.

-Imk, pati pažiūrėk.- Vaikinas paėmęs bilietus iš vienos "lentynėlės" padavė juos man. Apžvelgusi popierių ir patyrinėjusi užrašus tik tada pilnai susivokiau, kad tikrai žiūrėsiu krepšinio varžybas.

-Žinai, o aš pirmą kartą gyvai matysiu varžybas.-Pasakiau galvą atremdama į sėdynę.

-Nejaugi?- Jis kiek nustebo.

***

Su Louis sėdėdami beveik paskutinėje eilėje įtemptai stebėjome žaidimą, kadangi abi komandas skyrė vos keli taškai.

-Nesuprantu, kaip tu spėji pamatyti kur skraido tas kamuolys?

-Svarbiausia atidžiai sekti žaidimą, nes jeigu nusisuksi minutei, gali nebesuprasti kas dedasi.-Pasakiusi akimirkai pažvelgiau į Louis ir tada pusė salės vėl pradėjo šaukti, nes tikriausiai kažkuris žaidėjas įmetė į krepšį.- Matai, net dabar taip nutiko.

-Kas pataikė?- Vaikinas taip pat nesupratęs pažvelgė į salėje lalstančius žmones.

-Nežinau, nes tu mane išblaškei.

-Ša, nenoriu vėl praleisti veiksmo.- Jis savo dėmesį vėl permetė į žaidimą ir aš nusijuokiau, nes nesitikėjau, kad jam kažkada gali pradėti patikti krepšinis.

***

Neprašykit greitai naujos dalies gauti, nes šią savaitę nusimato rimti mokslai, tad neįsivaizduoju kada naują parašysiu.