Snapchat Friends // L.W.T

33.

# Amber pov. #

Dar kurį laiką stovėjau nežinodama kaip elgtis. Turėčiau kaip nors pasisveikinti, bet tiesą pasakius nelabai norėjau. Rodos, ji irgi visai nenorėjo pradėti pokalbio su manimi.

-Aš einu, daiktus nusinešiu.- apsisukusi grįžau prie savo lagamino ir patempusi jį už rankenos nusivežiau iki laiptų.

Gražu, kaip man jį dabar užvilkti į viršų? Pamažėle lipdama po vieną laiptelį, o jų čia buvo nemažai, kėliau lagaminą į viršų.
Po ilgo kankinimosi pagaliau atsidūriau ten, kur man ir reikėjo. Gal ir nevisai gera idėja buvo pačiai tai daryt, nes nuolatos kažkas nutinka. Ir šis kartas buvo ne išimtis. Sugebėjau netyčia trenkti koją į medinio turėklo kraštą. Tiesiog "nuostabu".

Pasiekusi kambarį, kaip kokią gelbėjimosi valtį, kritau ant lovos susiėmusi už skaudančios kojos.

-Mirštu.-pasakiau pati sau garsiai. Tikriausiai iš šono atrodžiau kaip kokia beprotė.

# Lilly pov. #

Išgirdusi barškinimą į duris tuoj pat jas atidariau. Už jų stovėjusi moteris neatrodė kaip kokia pasiklydusi tarp adresų senutė, ir po to prisistatė kaip pašto darbuotoja.

-Ar čia gyvena Lilly Kollins?- paklausė dar kart perskaitydama užrašą, kuris buvo užklijuotas ant kažkokios dėžutės.

-Taip, tai aš.- prisistačiusi pasirašiau ant popieriaus ir gavau tą pirma matytą dėžę.

Jau po keletos minučių ji buvo atidaryta ir galėjau pamatyti kas viduje. O jos turinys mane ganėtinai nustebino. Na, žinoma, ko gi nenustebintų iphonas. Negana to, ten dar buvo ir nuotrauka, kurioje Amber su savo nauja drauge, tikriausiai. Apvertusi kitą pusę radau trumpą tekstuką: "Linkėjimai iš New York'o! Prižadu tave kažkada ten nusivežti :)"

# Amber pov. #

Sučirškėjus telefonui jau buvau bekraunanti paskutinius rūbus į jų vietą.

Pamačiusi gautą žinutę nusišypsojau. Džiugu, kad jai patiko mano dovana.

-Gal tau padėti?- į kambarį įžengė Louis iškart pakeisdamas mano veido miną į paprastą, be emocijų.

-Ne, nebereikia jau.- padėjusi paskutinį daiktą į spintą ten pat sukišau lagaminą.

Vėl susiėmiau už vis dar skaudančios vietos. Atrodo, būsiu neblogai susitrenkusi.

-Tau viskas gerai?- vaikinas rūpestingai paklausęs priėjo arčiau manęs.

-Kaip ir, tik netyčia susitrenkiau koją.-šiek tiek šyptelėjau.

Jis atidengęs tą vietą, už kurios prieš tai buvau susiėmusi, pažiūrėjo ir vėl ją paslėpė po džinsais.

-Kaip sugebėjai šitaip nusibrozdinti?-toliau klausinėjo.

-Nežinau, dabar man neskaudėtų kojos jei kažkas būtų pagelbėjęs.-išsakiau pirmą į galvą šovusią mintį.

-Tai reikėjo paprašyti.

-Ir paskui būčiau kokią valandą laukusi?

-Nu ir kas?- mane šiek tiek nustebino jo žodžiai.

-Žinoma, aš niekur neskubu.

-Čia rimtai ar sarkazmas?- paklausė to, ką ir pati norėčiau žinoti.

-Suprask kaip nori.- atkirtau negalvojusi.

-Ei, nesinervink.- paglostė man švelniai ranką. Kaip jis taip greit persimainė?

-Aišku, aš pati kalta, kad per savo nevykelės sugebėjimus amžinai sugebu susižaloti.- atsidusau.