Snapchat Friends // L.W.T

40.

# Louis pov. #

Įėjęs į parduotuvę apsidairiau ir, rodos, joje nebuvo kitų žmonių. Galėjau lengviau atsikvėpti, nes aplinkui nesimatė nei žurnalistų nei krūvos gerbėjų.

-Laba diena, gal galėčiau padėti išsirinkti?- maloniai paklausė tamsiaplaukė už prekystalio stovėjusi pardavėja.

-Man reikia puokštės raudonų rožių.- bent jau Lilly sakė, kad tokios Amber mėgstamiausios.

Moteris nuvedė mane prie ryškiaspalvių rožių pakeliui aprodydama dar keletą gėlių rūšių.

-Šitos tiks?- paklausė imdama iš vazono keletą didelių žiedų.

-Taip, jos puikiai tiks.- net nusišypsojau pagalvojęs kaip nustebinsiu merginą. Tikiuosi ji atleis man už tai, kad ir ko prišnekėjau naktį.

Paprašęs supakuoti nemažą puokštę sumokėjau už ją grynaisiais ir atsisveikinęs su pardavėja išėjau iš parduotuvėlės. Įsėdęs į automobilį pasukau link namų pusės. Kiek suprantu, Amber turėtų greitai grįžti.

Įėjus vidun pastebėjau, kad nebuvo šviesaplaukės batų, su kuriais ji ryte išėjo, bet kažkodėl durys buvo atrakintos.

Laikydamas puokštę vienoje rankoje įžengiau į virtuvę. Deja, pamačiau ne tai ką tikėjaus. Nespėjau paslėpti gėlių už nugaros kaip Danielle atsisukusi pamatė jas.

-Kokios gražios!- nudžiugusi ji tiesiog išplėšė man iš rankos rožes.- Ar šiandien kažkokia šventė?

-Um...Tik norėjau atsiprašyt.- nejaukiai pasijutęs pasitvarkiau plaukus. Šūdas, nenorėjau, kad taip išeitų. Danielle neturėjo būt namie ir puokštė visai ne jai skirta.

-Šį kart atleidžiu.-išsišiepusi ji apkabino ir pabučiavo į skruostą.

-Sveiki.-išgirdęs tą balsą atsisukau ir pamačiau Amber. O aš vis dar stovėjau Danielle glėbyje. Negalėjau tiksliai apibūdinti jos reakcijos, nes ji vengė net pažvelgti į mane. Atsiplėšęs nuo Danielle toliau stebėjau šviesaplaukę, kuri lyg niekur nieko įsipylė į stiklinę vandens.

-Tai... Kas gero darbe?- paklausiau jos tikėdamasis nors kokio atsakymo, bet ji tik patrūkčiojo pečiais. Norėčiau jai tuoj jau pat paaiškinti kaip yra iš tikrųjų, bet trugdo kitas netoliese esantis žmogus.

-Kaip ir visad.- be jokios reakcijos atsakiusi Amber išėjo iš virtuvės. Ji pasirinko kitokį būdą kaip parodyti, kad vis dar pyksta.

-Gal jai kažkas blogai?- Danielle atrodė nustebusi tokiu keistu elgesiu.

Nieko nebeatsakiau, nes nebežinojau ką po tokio akibrokšto daryti.

# Amber pov. #

Įėjusi į savo kambarį nepuoliau verkti, kad ir kaip norėjosi. Tik prisėdau ant lovos krašto ir guodžiau save mintyse. Deja, tai ne taip gerai sekėsi ir po keletos minučių akys pritvinko ašarų. Vis dėl to, juk mačiau juos apsikabinusius, ji pabučiavo Louis, o viską ką galėjau ir sugebėjau daryti tai tik vaidintį ramią. Galbūt aš čia tikrai visiškai nereikalinga?

Įsijungiau muzikos grotuvą ir šiaip ne taip suradusi tą albumą, kurio ieškojau nustačiau dainas groti atsitiktiniu būdu.

Nors dainos ir buvo roko stiliaus jos man be galo patiko. Tokios geriausiai išreiškia jausmus ir nesvarbu, kad ne visos linksmos ir populiarios.

Dainavau tikriausiai labiau įsijautusi nei bet kada anksčiau ir kaikur net laužiau savo balsą. Nesvarbu, kad rytoj galiu ir neprakalbėti.

Parašiusi Lottie pakviečiau ją susitikti ir mano nuostabai gavau atsakymą greičiau nei pati atrašyčiau.

Ant mano veido vis dar gulėjo makijažo sluoksnis, tad jį nusiploviau. Vėl atrodžiau tokia kaip ir kasdien. Paprasta ir tiek.

Besirišant plaukus išgirdau kaip užsitrenkia mano kambario durys. Tik sekundžių klausimas per kiek laiko kambario ramybės drumstėjas pasirodys. Nenorėjau, kad tai būtų Danielle, bet dar labiau nenorėjau išvysti Louis.

Vis dėl to atsisukusi pamačiau jį.

-Kažko reikėjo?- priėjusi prie telefono sustabdžiau muziką.

-Amber.-jis kreipėsi ir šiek tiek pritilo.- Nežinau nuo ko pradėt.- jis akivaizdžiai nervinosi.

-Apie bučinį gali nepasakot, nes ir tai mačiau.-taip paprastai išrėžiau.

-Tai įvyko netyčia.

-Nori pasakyt, kad ji bandė pabučiuot vaiduoklį ir netyčia pataikė į tave?- kad ir kaip norėjau vengti jo žvilgsnio nebesugebėjau nusukti akių.

-Nenusišnekėk.-Louis akimirksniu dar labiau surimtėjo.

-Tai ką man daugiau galvot?-jutau vis labiau kylantį pyktį.

-Leisk man pasiaiškint.-žengęs porą žingsnių atsidūrė pakankamai arti manęs.- Įvyko nesusipratimas. Tos gėlės buvo skirtos tau, bet Danielle jas paėmė iš manęs. Tikrai nenorėjau tavęs įžeisti.- nors ir kalbėjo nuoširdžiai man sunku juo patikėti.

Patraukiau jo rankas kuo toliau nuo savęs. Vis negalėjau nusiraminti.

-Ar tikrai taip ir buvo? Gal tu tik meluoji kaip ir pačiai Daniellei.

-Prisiekiu, tau sakau tik tiesą.-nebegalėjau matyti jo maldaujančio atleisti žvilgsnio, tad vėl nusukau akis.

-Love is a game to you.-padiktavau  žodžius iš dainos.

-Visai ne!-jis vėl pradėjo teisintis.

-Tai kaip paaiškinsi tai, kad miegi su dvejomis merginomis?! Vieną dieną su viena, o kai pabosta su kita? Kas aš tau, koks žaislas, kurį pabodus gali numesti į kampą?!- visai pratrūkau rėkti, kad net ašaros ėmė tekėti.- Aš irgi esu žmogus ir noriu būti mylima. Nenoriu būti antrame plane ir viską tik stebėti iš šalies.-įkvėpiau giliau oro, kad nepradėčiau kūkčioti.- Louis, negali amžinai žaisti žmonių jausmais. Aš galiu laukti, bet kai man atsibos aš tiesiog išeisiu nieko nepasakius ir daugiau niekada negrįšiu...

♧♧♧♧♧♧♧♧♧♧♧♧♧♧♧♧
Taip įsijaučiau į pačią istoriją, kad net iš oro apsiverkiau.

(gal dar biški muzika padėjo)