softness《Z.M.》

#33

Visą kelią kol Zayn vairavo negalėjau atitraukt nuo jo akių. Iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti tipinis mergiškius, vaikinas, kuris susuka visom protą. Bet jis toks tikrai nėra.
Tik pažinus jį supratau, jog išties jis yra pats nuostabiausias žmogus pasauly. Jis gali būti mielas, švelnus, rūpestingas, nuoširdus, o svarbiausia  dabar yra žmogus, kuris man teikia daugiausiai laimės.
Vairuodamas jis atrodė rimtas ir susikoncentravęs ties keliu. Buvo labai įdomu jį matyt tokį rimtą ir suaugusį. Stovykloje nors ir rimtas, jis vis tiek atrodė atsipalaidavęs ir nerūpestingas. O dabar jis atrodė kaip tikras suaugęs, kuris žino kaip teisingai gyvent gyvenimą.
Netikėtai jo veide susiformavo nedidelė šypsena.
-Žinai, aš jaučiu kai mane stebi.- nusijuokė jis priversdamas mane nulenkt galvą ir padėt ją sau į delnus. Galėjau lažintis iš milijono, kad dabar mano žandai raudono atspalvio ir dėl to tikrai nesidžiaugiau.
-Atsiprašau, tiesiog....-bandžiau pasiaiškinti, bet kadangi nemoku jam meluot, nieko iš šio bandymo neišėjo.
-Tiesiog kas?-trumpam atsuko galvą į mane ir žvilgtelėjo kelias sekundes prieš vėl grąžindant dėmesį į kelią. Jo veide nesunkiai galėjai pamatyt šypseną, kuri tik sunkino visą situaciją, nors tuo pačiu ir leido nusiramint.
-Nieko. Tiesiog užsigalvojau.- greitai pasakiau tikėdamasi, jog jis nebeturės prie ko prikibt.
Dėja, mano tikėjimas sugriuvo.
-Tai sakai užsigalvojai spoksodama į mane?- nusijuokė Zayn
Fuck. Dabar jis tikrai suprato, jog mano galvoje sukasi mintys tik apie jį. Šaunuolė, Gigi, blogiau ir negalėjo būt.
Nusprendžiau daugiau nebesidaryt sau gėdos, tai tiesiog nusukau veidą į langą, pro kurį matėsi basikeičiantys naktinio miesto vaizdai.

<...>

Zayn sustabdžius automobilį ir išjungus variklį atsisuko į mane ir nežymiai šyptelėjo. Kol nuo galinės sėdynės siekiau savo rankinuko, Zayn spėjo išlipt iš automobilio ir atsirast prie mano durelių. Jam jas atidarius išlipau prieš save pamatydama įprastą,nieko nuo kitų neišskiriantį daugiabutį.
-Eime.- paskatino mane vaikinas kol aš apžiūrinėjau vietą,kurioje esame.
Tai nebuvo toli mano namų, bet einant pėščiom užtrukčiau gerą pusvalandį.

<...>
-Štai ir mano kuklus būstas. - tarė Zayn, atrakindamas buto duris.
Butas tikrai nebuvo iš tų, kurie tiesiog tviska prabanga, jo butas atrodė šiltas ir jaukus, visiškai nepriminė įspūdžio, kurį iš pat pradžių sudaro Zayn įvaizdis.
Mažos lemputės apšvietė augalų pilną aplinką, viskas atrodė kaip ir pasakos. Iš ties, niekada nemėgau perfekcionistiškų būstų, kuriuose dominuoja tobuli balti baldai ir atrodo, kad vos ką paliesi, iškart sugadinsi.
Zayn butas atrodė lyg iš katalogo, bet skleidė neapsakomą šilumą ir jaukumo jausmą. Prie didelio lango stovėjo molbertas su pradėtu tapyti darbu, o iš gretimo kambario atbėgo baltas, su juodom dėmėmis ir ryškiai mėlynom akim, sibiro haskis.
-Aj taip... Pamiršau paminėti, čia Dobis, jis mano šuo. - nusijuokė Zayn ir atsitupė, kol šuo bėgo link jo, o galiausiai užsokęs pradėjo laižyti visą veidą. Negalėjau nesišypsoti, šis vaikinas gulintis apsikabinęs baltą šunį atrodė visai kitas žmogus nei tas, kurį sutikau stovykloje. Kodėl jis slėpė savo gerąją pusę?
Zayn atsistojus, šuo atsisuko į mane pribėgęs vos nenuvertė ant grindų, laimei Zayn spėjo jį sudrausminti, nors ir nesiskundžiu šunų draugija.
-Atsiprašau už jį, ne dažnai kas apsilanko namuose, jam smalsu. - truputi nejaukiai pasakė Zayn ir mačiau, jog jis pradeda jaudintis. - Atsiprašau už netvarką, nesitikėjau, kad viskas taip susiklostys...
-Man patinka, labai jauku, - pertraukia jį, norėdama jį nuramint. - tik nesuprantu vieno dalyko.
Jis linktelėjo skatindamas tęsti.
-Kodėl nenori, kad kiti pamatytų tave tokį? Mielą, gerą ir šiltą? - paklausiau ir jis sustingo įtempdamas žandikaulio raumenis.

Zayn pozicija

Sustingau nuo Gigi klausimo. Niekada neprisileidžiu žmonių, nes nenoriu pasijausti įskaudintas. Tai lyg skydas, kuriuo dengiuosi nuo aplinkinių. Nenoriu, jog kiti žinotų mano jausmus, kaip ir nenoriu jaustis išduotu. Per daug kartų esu patyręs širdgėlą po kiekvieno nors ir menkiausio atsidavimo.

Staiga į galvą grįžo sena gera baimė. Kas jei Gi tai tik žaidimas, o aš tik linksmas laiko praleidimas? Ar nebūsiu paskubėjęs? Visiškai praskydau. Nors viduje esu švelnus, tai parodau tik išskirtiniais atvejais.

Mačiau, jog mergina laukė atsakymo, bet deja, dar negalėjau jo duot. Jaučiausi dėl to kaltas, nes Gi yra gera mergina ir nusipelno atsakymo. Vis dėl to, ji vienintelė mane privertė jaustis gyvu, po šitiek laiko, galiu pasakyt, kad tikrai nuoširdžiai šypsausi ir net atvėriau savo gerąją pusę.
-Neturi sakyt jeigu nenori, atsiprašau, tai buvo tikrai netinkamas klausimas. - atsargiai šyptelėjo mergina suteikdama man šilumą viduje. Džiaugiuosi, kad ji manęs nespaudžia, tikiu, kad atėjus laikui tikrai pasipasakosiu.
-Viskas gerai, nesijaudink. O dabar šalin liūdnas mintis. Ką norėtum nuveikt? Gal pažiūrėkim filmą? - pasiūliau jai ir ji vis dar sunerimus, bet tvirtai linktelėjo.
-Skamba tobulai.
-Puiku, tu nusiauk batus, šlepetes rasi antrojoje lentynoje, jauskis kaip namie. Jei ko norėsi, tik pasakyk, o aš einu persirengsiu ir tuojau grįšiu. - pasakiau šviesiaplaukei ir ji linktelėjo. - ir be to, nebijok Dobio, jis tik nori žaisti.
Palikau ją svetainėje, o pats nuėjau į miegamąjį. Perbraukiau ranka per plaukus ir atsikvepiau.
Na ir diena. Nors ir daug kas įvyko, nieko nesigailiu. Jaučiuosi laimingas žinodamas, kad pagaliau turiu žmogų, kuriam galiu parodyt savo gerąją pusę ir tuo nesigailėti. Tikiuosi šiandienos džiaugsmas dar nesibaigė.
Persirengiau į pilkas treningines kelnes ir baltus marškinėlius. Dar kartą įkvepiau ir iškvepiau, pažvelgiau į veidrodį, truputi pasitvarkiau susitaršiusius plaukus ir įžengiau atgal į svetainę kur ant sofos sėdėdama laukė manęs. Ji sėdėjo nuo manęs pasisukus šonu ir mačiau kaip ji žaidžia su savo pirštais, parodydama, jog taip pat nerimauja.

Tikrai išskydau, jaučiuosi kaip hormonų valdomas šešiolikmetis.
Bet tik dabar viskas atrodo tikra.