softness《Z.M.》

#31

*Gigi pozicija*

-Užsinorėjau kažko naujo, kaip manai, tinka?

Ir tik tą akimirka supratau kaip iš tiesų pasiilgau jo, tokių pokalbių, visko kas susiję su juo.

*Zayn pozicija*

Po savaitės, 7 dienų, 168 valandų ir vėl sedėjau priešais Gigi ir gaudžiau jos kiekvieną žodį lyg jis būtų aukso vertės. Ji vėl šypsojosi tik man.
Per tą savaitę niekad taip ir nesupratau kaip stipriai man jos reikia, bet dabar esu tikras, jos man reikia daug labiau nei jai manęs. Taigi, dėl to dabar sėdžiu prieš ją. Ji man pasakoja apie naują serialą, kurį neseniai peržiūrėjo. Nors serialas pasirodė gana įdomus, jis tikrai nebuvo svarbiausias šioje situacijoje.

Vos praėjus keliom dienom po stovyklos nusprendžiau nusidažyti plaukus ir pripažinsiu, kad rezultatu tikrai nesigailiu. Iš Gigi reakcijos galiu spręst, kad šis naujas įvaizdis jai taip pat patinka.

-Gal nori pažaist kokį stalo žaidimą ar kortomis? Jų čia pilna.- paklausiau jos parodydamas į lentynas prikrautas žaidimų. -Tai menkas triukas kaip išsaugoti klientus.

-Gerai.Tik prieš pradedant įspėju. Aš esu profė visuose kortų žaidimuose.- ji nušypsojo triumfuojančia šypsena.

-Tuomet išsiaiškinkim, kuris geriausias.

Nuėjau paimti kortų ir pats sau nusišypsojau. Niekad nesijaučiau toks laiminga su mergina. Niekada. O tai pasako daug ką, nes ankščiau merginas keisdavau dar dažniau nei kojines.
Bet dabar aš jau nebe tas žmogus. Dėl šios blondinės galėčiau apverst visą savo gyvenimą aukštyn kojom, galėčiau pakeist save kardinaliai, bet ko niekada nekeisčiau yra ji, jos nekeisčiau į nieką kitą.

《.......》

-Tu aiškiai sukčiavai!- pasipiktino Gigi, nes aš jau penktą kartą laimiu prieš ją. Pripažinsiu ji puikiai žaidžia kortom, bet man vis vien nėra lygių.
-Nesukčiavau.- tvirtai pasakiau, vos laikydamas šypsena. Ši visa situacija man atrodė juokinga, bet tikrai ne Gigi, ji buvo susierzinusi.
-Bet..t.tu, tu tikrai sukčiavai.- purtė galvą ji permesdama plaukus atgal už nugaros.
Aš pasilenkiau arčiau jos pusės padėdamas galvą į delnus ir šyptelėjau jai, kol ji susierzinus murmėjo.
-Padarykim taip...ši partija paskutinė. Kas ją laimi, tas laimi visą žaidimą, gerai?- pasiūliau jai jau turėdamas planą galvoje.

Negaliu jai leist liūdėt. Kad ir kaip noriu laimėt, turiu jai pakelt nuotaiką. Jau galiu įsivaizduot jos reakciją kai laimės.
Pirma Gigi dvejojo dėl šio pasiūlimo, nes aišku kaip diena, jog mano galimybės laimėti yra daug didesnės nei jos, bet po kelių prašymų sutiko.

Kortos ant stalo krito viena po kitos, o partija ėjo link pabaigos. Karts nuo karto specialiai padėdavau prastesnę kombinaciją, nors mano rankose pasitaikydavo ir išties gerų kortų. Gigi matė, kad laimi ir dėl to buvo neįmanoma nutrinti šypsenos nuo jos veido. Nors ji dažnai šypsosi, bet man jos šypsenos niekada nebus gana. Ta šypsena atrodo galėtų pakeist visą pasaulį, o mano atvėju taip ir atsitiko. Ji pakeitė mane.

Padėjau paskutines kortas ir žaidimas baigėsi. Pakėliau akis į Gigi, kuri dar nesuprato, kad laimėjo, todėl tik žiūrėjau į ją ir šypsojausi kaip kvailys. Mergina pažvelgė į mane keistu žvilsniu ir suraukė nosytę.
-Ko taip šypsaisi?- truputi nuraudo ji, o mano šypsena tik padidėjo.
-Tu laimėjai.
Ji atrodė tokia nustebusi, kad net žiūrėdama į ant stalo eančias kortas trumpam visiškai sustingo. Tada pakėlė galvą ir veidą papuošė nuoširdi džiaugsmo šypsena.
-Aš laimėjau.- lyg bandydama save įtikinti pasakė kas privertė mane nusijuokt. -Nesijuok, aš rimtai šito nesitikėjau.
-O aš visada žinojau, kad mano Gigi yra geriausia.-nieko negalvodamas pasakiau ką maniau, bet tik vėliau supratau.

Mano Gigi. Mano Gigi. Mano Gigi.

Kas jei pasakiau per anskti? Nenoriu jos stumti į nemalonią situaciją. Vienu ar kitu atveju nesigailiu, kad taip pasakiau. Tegul žino, jog daugiau jos nebepaleisiu. Nuo šiol darysiu viską kas mano valioje, kad tik ji būtų mano.

Tikėjausi, jog ji praleis tai pro ausis, bet toli gražu taip nenutiko. Vos išgirdusi tuos du žodžius ji sustingo, atrodė šiek tiek išsigandusi, bet greitai vėl atsitiesė ir grįžo į ankstesnę būseną. Nepaisant to, tikrai supratau, kad tie žodžiai ją paveikė ir galbūt jų nederėjo ištart. Manau pradedu gailėtis, jog tai pasakiau.

*Gigi pozicija*

Du žodžiais. Niekas daugiau. Tik tie du žodžiai skambėjo vėl ir vėl mano galvoje.
Mano Gigi.
Jis tai pasakė vos prieš minutę ir kai šiuos žodžius išgirdau širdis iškart ėmė plakt greičiau ir toks jausmas lyg sustingau, visas kūnas įsitempė ir aptirpo.
Vaikinas, kuris vos per trumpą mūsų pažinties laiką sugebėjo sukelti manyje jausmus apie kuriuos pati net nežinau. O dabar sėdžiu prieš, jis šypsosi ir sako, kad aš jo. Gal jam tai išsprūdo netyčia, gal ir tyčia, bet vis tiek tie du menki žodžiai man reiškė daug.
Jie sukėlė viltį, laimės kibirštėlę, tikėjimą juo, šviesą. Bet ar gi galima atnešus šviesą nepaminėti tamsos? Nemanau, todėl manyje atsirado ir baimė. Baimė būti įskaudintai.

Nors ir bandžiau tai nuslėpt, Zayn aiškiai pamatė, jog žodžiai mane paveikė, mačiau tai iš jo akių, kurios dabar atsargiai ir rūpestingai žvelgė į mane, lyg bijotų padaryti kažką ne taip.

-Am... Gal tada jau eime? Aš tave parvešiu.-atsargiai paklausė Zayn žvelgdamas į grindis, aiškiai susigėdęs ir nedrąsus.
Nesinorėjo daug ko sakyt todėl kai jis pakėlė galvą tiesiog linktelėjau ir mes abu patraukėme stovėjimo aikštelės link.

Tiek ėjome, tiek važiavome tyloje. Persimetėme vos keliais žodžiais, o jau maniau šis susitikimas buvo nuostabus. Deja, ne. O dėl to jaučiuosi kalta aš, nes jis nieko blogo nepasakė tik aš per daug stipriai suregavau.
Ot višta... Negaliu nė kartą visko padaryt tiesingai.

Zayn sustojo prie mano namų ir išjungęs variklį pasisuko į mane. Jo akys tokios gražios, kad sunku jose nepaskest. Kiekvieną kartą kai jos susitika su manosiom pajaučiu tą keistą ryšį tarp mūsų. Jaučiau jį ir dabar. Jis mane tiesiog žudė.

-Klausyk, Gigi, aš nemaniau, kad mano žodžiai tave taip paveiks. Tikrai negalvojau ką sakiau, net nepagalvojau ką keli žodžiai gali padaryt. Tikrai atsiprašau, nenoriu, kad jaustumeisi nejaukiai ar liūdnai vien dėl mano neteisingų veiksmų. Žinau jau vieną kartą velniškai susimoviau, o dabar susimoviau ir vėl. Tikrai to nenorėjau. Nei vieno iš tų dalykų.- Zayn kalbėjo taip atsargiai ir nuoširdžiai, kad atrodė ištirpsiu nuo jo švelnumo.

-Tu nieko nepadarei blogo. Tai aš suregavau per stipriai... - jo kūnas truputi atsipalaidavo nuo mano žodžių. - Abu kartus. Negalėčiau ant tavęs pykt, net jei ir norėčiau.- švelniai nusišypsojau jam ir atrodo mano žodžiai leido jam atsipalaiduoti ir taip pat nusišypsoti pačia šilčiausia ir nuostabiausia šypsena.

-Gal nori užeit? Esu tikra mamos nėra namie, todėl nebijok, išvengsi nejaukių pokalbių.- nusijuokiau ir laukiau Zayn atsakymo.

-Tikrai norėčiau, bet man reikia grįžti į kavinę, per šiandieną reikia sutvarkyt visus šio mėnesio dukumentus, todėl kad ir kaip norėčiau, negaliu. Ir be to, vakare bus svarbios varžybos, turėsiu važiuot į treniruotę prieš jas-liūdnai šyptelėjo jis, o nuo mano veido dingo šypsena.

Zayn aišku tai pastebėjo ir atsargiai prilietęs mano smakrą, jį kilstelėjo, kad sutikčiau jo šokoladines akis.

-Ei... visada yra rytojus. Prižadu, rytoj visą dieną būsiu laisvas. Gerai?- šypsodamasis paklausė ir aš nieko daugiau negalėjau padaryt kaip tik linktelėt.- Tik prašau nepyk.

Jis save dėl to graužė. Man taip pat buvo liūdna, jos jis nepasiliks, bet tikrai negaliu jam trugdyti darbo. Ypač kai tai kavinę į kurią yra idėjęs tiek darbo. Bet galiu viena. Galiu jam praskaidrint nuotaiką ir palaikyti jį varžybose. Žinau, kad darbas jį išvargina ir dėl to varžybos jo tikrai nedžiugina.
Pasilenkiau arčiau jo veidą ir jau jaučiau kaip mano širdis pradeda plakti vis greičiau kol nepasiekiu jo žando, pakštelėdama trumpą, bet švelnų bučinį.

-Tu man tik sunkini padėtį. Kaip manai po šito galėsiu ramiai išvažiuot dirbt?- nusijuokė jis ir tai privertė mane taip pat sukikenti, o kad jį dar paerzinčiau trumpam pakštelėjau į lūpas ir gretai išlipau iš automobilio jausdamasi gyva kaip niekad. Atrodė, visos problemos išgaravo vos ir vėl pamačius Zayn.