Pamiršk mane rytoj

Prologas

 Mirtis. Ar kažkada galvojote apie mirtį? Ne kūniška, o tą, kuri ištinka viduje. Kai nieko viduje nebelieka: nei šilumos, nei meilės, pagarbos ar supratimo. Tu tuščias ir negyvas. Tau atrodo, daugiau niekad nebus, taip, kaip anksčiau. Viskas, kas tavyje buvo, jau sugriuvo.

Sėdžiu ant palangės, kojomis tabaluoju pro langą, rankomis atsirėmiu į šaltus lango rėmus. Ledinis ir negailestingas lapkričio vėjas draiko mano plaukus ir ašaras į šalis.

Tamsu. Gatvės žibintai primena man žvaigždes vasaros naktį. Kažkas neramiai tipena parkelio takeliu. Žmogysta tai, ar dar kokia būtybė, nesugebu atskirti. Tiesa sakant, man net nesvarbu. Man jau viskas nesvarbu. Šiandien viskas prarado reikšmę ir vertę.

Staiga prisimenu, kad džemperio kišenėj turiu cigaretę. Užsirūkau. Gaivus mėtų kvapas pasklinda po kambarį. Deja, net ji nepajėgia manęs nuraminti. Joks tabakas šiąnakt netaps man užuovėja ir raminamaisiais, neišvarys vidinės tuštumos bei kančios.

Ašaros plūsta upeliais. Atrodo, jos niekad nenustos begusios.

Kruvini ir apdriskę rūbai kelia man šleikštulį, tačiau jaučiaus nepajėgi juos nusivilkti.

Aš šlyksti. Šlykšti sau ir kitiems.

Netrukus išgirstu garsiai trinktelint duris. Mėnulio apšviestam kambary pastebiu merginos siluetą. Ji atrodo susirūpinusi. Tamsoj atpažįstu ją - Margo. Ji pribėga prie manęs ir staigiai uždaro langą. Tuo tarpu aš guliu ant grindų ir pučiu dūmus į orą. Margarita atsisuka į mane:

- Tu gal visai išprotėjai? Toks skersvejis! - rėkia ji. - Juk ne vasara.

Matau, jog ji nepajėgia pakelti akių į mane, ji vengia akių kontakto.

- Man nešalta, - tariu.

Tiesa pasakius, man jau nebešalta, man nusispjaut. Jaučiu tik skausmą, kuris peiliais pjausto mano vidų.

- Ko atsigrūdai? - piktai klausiu Margo.

Ji neatsako, tik stovi atsirėmus į sieną ir nudelbusi akis žemėn. Ji puikiai supranta kaip ji nusikalto, ir kad aš jai atleisti to negalėsiu.

Noriu jai į veidą išrėkti viską, ką apie ją manau, tačiau tyliu. Mano gerklėje užstringa kažkoks gumulas ir aš nepratariu nė žodžio. Išpučiu paskutinius dūmus ir numetu nuorūką po lovą.

Margarita atsisuka į mane ir taria:

- Aš nemanau, kad taip gali baigtis. Suprantu, skamba kvailai, tačiau iš tiesų jie mieli vaikinai, - tyliai lemena ji. - Aš tik norėjau, kad būtum laiminga...

- Užsičiaupk, - šaltai atkertu aš.

Minutėlę tylime. Margarita prieina arčiau manęs ir prisėda greta. Ji apžiūri mano mėlynes. Švelnia perbraukia jas delnu. O man jau nesvarbu, kas mane liečia. Ji ar anie pašlemėkai. Vienodai šlykštu, bet dabar tas pats. Sėdime ant šaltų grindų ir aš sakau:

- Niekas negalėjo pagalvoti, kad taip bus. Niekas nuo to neapsaugotas. Na, o kas liečia Evaldą, tai aš pati kalta, kad juo pasitikėjau. Buvau per daug naivi, kai maniau, jog jis geras, rūpestingas ir negalės manęs nuskriausti. Žinai, vis dėlto jis kažkuo išsiskyrė iš jų trijulės...

Patebiu, kad Margaritos akyse sužvilga ašaros. Jaučiu, kad ji visgi gailisi.

Noriu nušluostyti jai ašaras, paglostyti jos šviesius plaukus, bet mane kažkas sulaiko.

- Atleisk man, Mari, aš dėl visko kalta. Nereikėjo su jais susidėti.

Ji dar kažką murma panosėj, o aš jau nebegirdžiu. Manyje įsiliepsnoja pyktis ir grįžta dar didesnis skausmas.

- Išeik, Margo, palik mane vieną. - Man jau nebelieka jėgų jai ką nors dar sakyti, aš tiesiog noriu išnykti. - Dink iš akių!

Ji dvejoja, bet atsistoja.

- Nežiūrėk taip į mane. Pamiršk, pakalbėsim rytoj.

Ji preina prie durų, suima rankeną, paskutįsyk atsisuka ir nužiūri mane akimis, pilnomis ašarų.

Iš tiesų nebenoriu jos matyti nei rytoj, nei bet kada. Tik noriu išnykti bei pamiršti Jį - tą patį, kuris taip šlykščiai pasielgė su manim ir mano kūnu.