Pamiršk mane rytoj

7 Netikėtai

Rytas buvo sunkus. Jaučiausi pavargus ir apdujus, nors laikrodis rodė 12 valandą dienos. Vos atsikėlusi atidariau langą, kad pravedinčiau kamabrį. Oras jame tvyrojo slegiantis. Pasirąžius užsimetu šilkinį chalatą ir dar kelias minutes praleidžiu lovoje.

Mane kamuoja keistos mintys, abejonės. Dvejoju ar pasielgiau tinakmai sutikdama dirbti klube. Galbūt aš tiesiog nemoku paleisti praeities? Nenoriu judėti pirmyn ir kažko keisti? Nors sakau sau dažnai priešingai. Taip, tokiu atveju aš meluoju pati sau. Aš žlugdau Mariją ir tame kalta tik aš. O Marta buvo teisi. Ji visada teisi. Jei dažniau įsiklausyčiau kitų, nekartočiau tų pačių klaidų. Mano abejingumas kitų nuomonei, perdėtas užsipyrimas, emocianalumas, tampa kliūtimi sau.

Gerai, pakaks. Mažiau galvokime, daugiau darykime. Kas jau padaryta, to nepaskeisime. Reikia gyventi dabar.

Atsidūstu. Atrandu valios išlipti iš lovos. Drožiu nusiplauti miego likučius nuo veido. Pasirausiu kosmetinėje. Ant vokų užsitepu pilkų šėsėlių, perbraukiu blakstienas tušu ir paryškinu lūpas rausvu lūpdažiu. Sušukuoju raudonus plaukus mediniu šepečiu atgal. Dar vis negaliu priprasti prie naujos spalvos. Jie man primena aguonų laukus vasarą. Užkišu vieną sruogą už ausies ir skubu spintos link. Svarstau, ką galėčiau apsirengti. Šiandien šilta, tačiau vėjuota. Apsistoju ties medvilniniais marškinėliais ir mėlynais džinsais bei juoda odine striuke.

Štai ir viskas. Lieka apsiauti basutes su platforma.

Minutėlei stabteliu dar kartą prieš veidrodį, pasikvepinu jazminų kvapo kvepalais.

Užrakinus butą, išbėgu į laiptinę. Seni, aptriušę laiptai ir daug visko mačiusios sienos atrodo man nepaprastai žavingos. Jaučiu, jose glūdi daugiau nei pamatai, tai skirtingų žmonių gyvenimai bei istorijos.

Nors šiandien niekur neskubu, tačiau neramiai nusileidžiu žemyn ir atidarau medines paradines duris. Vos žengus į vidinį kiemą apima jausmas, jog kažką pamiršau, bet numetu abejones šalin, nes pinigai ir telefonas guli džinsų kišenėje. O tai svarbiausia.

Sulėtinu tempa. Einu šaligatviu ir grožiuosi pabudusiu Užupiu. Ant palangės žydinčios palergonijos šypsosi man raudonais žiedais. Kaimynės rausvakailė murkė džiaugiasi nauja vada, lepina save saulės spinduliais prie balkono vazonų. Pro mane praeina ilgaplaukis vaikinas, nešinas gėlių puokšte bei paveikslu. Šypsena jo veide nedingsta nė sekundei, o kaip tik vis plečiasi ir įgyja nuoširdumo. Jaunuolį pasitinka simpatiška panelė ir švelniai pakšteli jam į lūpas. Nusišypsau. Tokie momentai man visada atrodė amžini, džiaugsmingi, malonūs. Jie per amžius paslieka mūsų atminties kertelėje, kažkur toli už kasdienių rūpesčių, darbų, įsipareigojimų ir sunkumų. Nors galbūt bėgant metams mes to nevertiname, nepastebime, bet jie kartu su mumis. Jie dalis mūsų gyvenimo.

Artėjant prie ,,Užupio picerijos" mane pasitinka kepamų picų kvapas. Sėdi vos keli lankytojai. Ant stalų stovi tušti bokalai ir nebaigta porcija keptos duonos. Padavėjas Jonas kalbasi su kepėju. Pastarasis atrodo labai pavargęs ir išsekęs. Tačiau išgirdęs, kad kažkas stumteli kėdę ir atsisėda, atsisuka. Pamoju jam sveikindamasi. Nieko nelaukęs atskuba, bando išspausi šioką tokią šypseną.

- Tavo vietoje - nesivarginčiau. Ne pirmą dieną matomės. Tikiuosi ir ne paskutinį, — tariu.

- Darbas yra darbas. Pinigai ant žemės nesimėto.

Pritariu jam linkėdama. Pati dabar esu finansinėje duobėje ir galiu pasakyti, jog situacija tikrai nėra pavydėtina.

Nužvelgiu Joną nuo galvos iki kojų. Po tamsiu akiu šydu slypi susirūpinimas ir atsidavimas. Išties motyvuotas jaunuolis. Visada stebėjausi, iš kur jis randa ištvermės ir jėgų vienu metu mokytis, dirbti, kad galėtų išlaikyti judviejų su motina kuklų būstą, užsiimti mėgstamą veiklą, savanoriauti ir visada išlikti neabejingam kitam.

- Na, tai ko pageidausite? - kreipiasi.

- Šviesaus alaus. Bet kokio. Ir picos...tos su lašiša ir pomidorais. - Bandau prisiminti jos pavadinimą, bet padavėjas, supratęs apie ką kalbu, priima užsakymą ir nueina jį perduoti kepėjui.

Atsirėmiu į kėdės atlošą, geltoni skėčiai suteikia pavėsį ir dovanoja šiai bohemiškai vietai jaukumo jausmą. Iš dėžutės išsiimu paskutinę ,,L&M LINK" cigaretę ir užsidegu. Įtraukti dūmai švelniai suka ratus mano burnoje, o likę, neiškvėpti, tęsia kelionę iki pačių plaučių ir pranyksta lyg tamsiame vandenyne. Nukratau cigaretės pelenus į peleninę. Keista, tačiau šis tabako gamimys man visada priminė žmogaus gyvenimo etapus. Galbūt todėl, kad viskas keičiasi, nesustoja vietoje?

Kol mano filosofija blaškosi dūmuose, Jonas atneša alaus bokalą.

- Dėkui. Gali iškart paruošti sąskaitą.

Jis apsisuka eit, bet aš jį sustabdau:

- Ir taip. Jei reiks kreipkis...nuvešiu tave į mokyklą.

Jonas mokosi profesinėje mokykloje Naujojoje Vilnioje. Gal tai ir nėra prestižinė mokymo įstaigą, tačiau jis nė kartą man taisė kompiuterį. Ir neteko juo nusivilti. Manau, jog mes pernelyg sureikšminame kai kuriuos dalykus ir dažnai esame labai kategoriški. Tikiu, kad darbdaviai jaustųsi lyg laimėje loterijoje, jei gautų tokį darbuotoją. Vaikinas iš tiesų turi potencialą.

- Ne, tikrai nereikia. Kam tau dėl manęs vargintis?

- Kas sakė, jog tu man papildomas krūvis?! Po galais. Gal man tavęs gaila?

Jis spokso į mane, įsižeidęs. Atsidūsta ir taria:

- O gal aš nenoriu, kad manęs gailėtų...

Nešinas padėklu, jis mikliai išeina. O aš lieku laukti sąskaitos ir savo picos.

***

Iš ,,Iki" alkoholinių gėrimų lentynos pasiimu ,,Tėviškės" degtinės. Pasisotinusi picerijoje maisto link nelinkstu, bet prisimenu katiną ir grįžtu atgal į gyvūnų prekių skyrių. Pasiėmu pakankamai ėdalo ir gardėsių savo mylimajam, einu į kasą. Pardavėja skenuoja prekes.

- Ir dar po pakelį ,,L&M LINK" bei ,,L&M Silver". Nors ne, duokit du.

Pardavėja pakelia antakius ir ištraukia dar vieną pakelį mano mėgstamiausių cigarečių.

Sumokėjusi už prekes išeinu laukan ir atidarau naują pakelį. Mįslingai žvelgiu į Užupio angelą, stovintį priešais, giedantį visam pasauliui apie darną ir grožį, saugantį Užupį ir jo gyventojus nuo negandų.

Aš it kaminas pučiu dūmus į dangų. Tarp kojų įsidedu kačių ėdalo pakelį ir atidarau butelį pigios degtinės. Susiraukiu. Ne, ne nuo jos. Galiu ir automobilių aušinimo ar lagų skystį išgerti. Tiesiog vienas ožys skrieja raudona ,,Honda Civic" bei aptaško mane vandeniu. Na, ką jau čia. Buvo bala, nėra balos. Tačiau mano pyktis taip greitai neišgaruos.

- Idiote, kas tau teises davė?! - rėkiu jo įkandin.

Mielai nusikeikčiau, bet priešais mane išdygsta du juodi džipai. Vienas užstoja kelia senutei ,,Hondai". Man atvimpa žandikaulis. Cigaretė iškrenta iš rankos. Ėdalas guli po kojomis, o degtinės butelis kažkokiu būdu atsiduria pažįstamo sugerovo rankose.

- Marija, ačiū, - taria jis. - Kitą kartą aš statau...

- Statyk...

Pati nesuprantu, ką lemenu, nes mano dėmesio centru dabar tampa būrys kostiumuotų vyrų ir jaunas vaikinas jų apsuptyje. Jo išsigandęs žvilgsnis nukreiptas į mane. Tai trunka kelias sekundes, kol jis neatsiduria viename iš džipų salone.