Pamiršk mane rytoj

28 Ignas

Na, Marta tai jau tikrai nesitikėjo tokio siurprizo ryte, tačiau negalėjau palikti vaiko lauke, ką jau kalbėti apie policiją, su kuria pati vengiu turėti reikalų.

— Marija, tu nors kartais galvoji, ką darai? — klausia ji piktai, virtuvėje maišydama košę.

Paraginu berniuką atsisėsti prie stalo, o pati pjaustau dešrą ir agurkus sumuštiniams.

— Be abejo, — tariu. — Kas aš būčiau po to, jei pasielgčiau kitaip?

— O kas manai dabar esanti?! Atsivedi vaiką, pabėgusį iš vaikų namų, į nuomojamą būstą, kuriame gyvena šeimininkė ir dar be leidimo. Tai pasibaisėtina! Ne tik tau gresia baudžiamoji atsakomybė, o ir man kaip bendrininkei!

Martą galima suprasti. Ji kaip ir visi bijo dėl savo kailio. Taigi, manęs jos priekaištai nestebina. Ko gero, mano reakcija būtų panaši.

Ji pastato dubenį su avižinių dribsnių koše Ignui prieš nosį. Atsisėda šalia jo, glostydama plaukus lemena:

— Valgyk, vaikeli, jus turbūt ten blogai maitina. Oi, kaip tikras angeliukas!

Paskutinį sakinį ji ištaria su tokiu pasigailėjimu ir meile šiam vaikui, kurį pažįsta tik iš mano pasakojimų, kad net pati susigraudinu.

— Jūsų košė labai skani, teta Marta. Niekada tokios skanios nevalgiau, — gudriai sako Ignas, lyg žinodamas, kad dabar pats tinkamiausias momentas.

Nusišypsau, o jis man mirkteli akim. Marta, nepastebėdama čia jokios gudrybės, susijaudina išgirsdama komplimentą, nors dėl skanaus maisto jų dažnai girdi iš manęs. Tačiau ją labiausiai pamalonina berniuko atsiliepimas. Ir ne šiaip sau. Žinau, kad ji visada norėjo darnios šeimos, vaikų, bet gyvenimas susiklostė taip, jog ji nesutiko tinkamo žmogaus tai šeimai sukurti.

Jos akyse sublizga ašaros ir ji, nenorėdama, jog aš jas matyčiau, pradeda suktis virtuvėje it patrakusi, vis ieškodama, ką skanaus pasiūlyti Ignui.

— Važiuosiu į oro uostą pasitikti Tomašo ir Manto. Jie šiandien grįžta, — sakau.

— Geras! — įsiterpia Ignas, laikydamas košės pilną šaukštą rankoje. — Čia tas pats tavo draugas, kuris lankėsi pas mus per Kalėdas ir leido pasėdėti savo baltame automobilyje?

— Taip, taip, — pritariu besijuokdama. Man Igno nuostabos pilnos, išplėstos akutės atrodo be galo mielos. Jį sužavėjo Tomašas ir jo ,,Mercedes — Benz" taip, kad jis kurį laiką nenustojo plepėti apie jį ir net sakė norintis ateityje tapti lenktynininku.

— Wow! — išreiškia nuostabą jis. — Galėsiu važiuoti kartu? Labai prašau, Marija...

— Gerai jau, gerai. Tik baik valgyti.

Ignas skuba doroti košės.

— Būtina tau buvo dabar pasakyti, kai vaikas valgo, — niurzga Marta.

— Viskas bus gerai. Mes dar turime laiko. Visi spėsime pavalgyti. Aš išplausiu indus, Marta, tad gali eiti. — Ji kurį laiką stovi sunerimusi virtuvėje ir žiūri į mus.

— Gali jį pasilikti, bet tik trumpam, — pabrėžia.

Atsikandu sumuštinio, atsigeriu kavos ir pasakau Ignui, kad neskubėtų valgyti, nes turime marias laiko.

***

Vos išėjus jam iš oro uosto, pastebiu jį iškart. Tomašas žingsniuoja iš paskos, tempdamas lagaminą, visas įdegęs, pasipuošęs rožiniais marškiniais ir šviesiomis kelnėmis. Greta jo aukštas, tamsiaplaukis, iš prigimties tamsesnio gymio vaikinas. Jiedu šypsosi mums. Kai prieina arčiau, Mantas pasisveikina su manim ir Ignu bei paspaudžia ranką.