Pamiršk mane rytoj

15 Gražuole, duok numeriuką

Privažiavusi prie autoserviso sustabdau automobilį. Delne laikau mobilųjį telefoną. Keista, tačiau turiu nelabai gerą nuojautą. Nenoriai išlipu iš automobilio ir užkalbinu vieną iš serviso meistrų ir bandau išpešti informacijos apie matytą vaikiną.

— Ne, — neigia mano žodžius vyras. — Pirmą kartą girdžiu, nors dirbu čia ne taip ir seniai, bet žinau visus dirbančius ir tokio jaunuolio nemačiau.

— Na, gal jūs tiesiog neprisimenate? Ilgaplaukis, aukštas, blondinas...

Bandau kuo tiksliau apibūdinti, bet mano pastangos tampa bergždžios.

— Panele, atleiskite, bet jūs turbūt kažką painiojate. Netrukdykite man dirbti, turiu pakankamai darbo.

— Darbas — ne vilkas, įmiška nepabėgs,  — atkertu.

Vyras grubiai nusijuokia ir atsidūsta.

— Užtat pinigai gali. 

Supratau, kad neverta gaišinti laiko ir bandyti įrodinėti tiesą šiam vyrui. Pasuku link savo ,,BMW 728", užvedu variklį ir atrakinu rasto telefono klaviatūrą. Svarstau, ar vertėtų paskambinti kuriai nors merginai iš telefonų knygos. Tačiau nenoriu nei su viena neaiškia mergše kalbėti. Tad nuleidžiu rankinį, perjungiu pavarą, paspaudžiu akceleratoriaus pedalą ir išvažiuoju. Staiga man dingteli, jog netoli serviso mačiau raudoną ,,Honda" ir galbūt šįkart pasiseks, ir aš ją pamatysiu. Pasuku vairą link posūkio į kairę, pakylu į kalną, mano akies kraštelį užkliudo ryškiai raudona spalva prie žaliuojančių medžių. Ir taip, aš neklydau, tai tas pats automobilis. O jeigu jis paliktas ir niekas juo nesinaudoja?

 Kiek įmanoma toliau nuo pagrindinio kelio, prie senovinio tipo pastato, prisiparkuoju. Abejoju, ar čia galima palikti automobilį, kadangi ši vieta labiau primena privačią teritoriją, bet nėra jokių apie tai įspėjančių ženklų. Nesuku sau galvos dėl to ir pereinu gatvę per perėją. Įdėmiai apžiūriu automobilį, jis neatrodo visai nenaudojamas, nors ir puikia būklę neblizga. Pažvelgiu į laikrodį ant savo riešo, lako turiu nedaug. Turiu veikti ir kuo greičiau. O dar tas keistas jausmas, kad mane kažkas stebi. Na, gerai. Tebūnie. Man nusispjauti. Susierzinusi visu svoriu šokteliu ant kapoto ir trenkiu rankom taip, kad įsijungtų signalizacija. Mano planas suveikia.

 Automobilio signalizacijos leidžami garsai  nuaidi per visą kvartalą. Prie aptverto namo geležinės tvoros iššoka stambus aviganis, jis pradeda loti ir bėgioti iš kampo į kampą. Matyt, moku sukelti triukšmą ir sujudimą. Sprendžiant iš to, kad pasigirdo keiksmai iš pakalnės.

— Kokio velnio...

    Atsisuku į tą pusę, iš kurios ką tik girdėjau vyrišką balsą. Tuščia.Turbūt ne man skirta. Viduje man tarsi kažkas sukužda, jog žiūriu visai ne ten, kur turėčiau. Pati nesuprasdama kodėl ir visiškai netikėtai atsisuku savo automobilio pusėn. Sumirksiu, atrodo, jog man pasivaideno, bet ne, matau jį aiškiai kaip dieną. O ir automobilio signalizacija išsijungė. Tiesa pasakius, net nepastebėjau, kaip jis čia atsidūrė.

   — Gal nulipk nuo mano automobilio, — tariu vaikinui.

Jis beveik sėdi ant mano automobilio kapoto ir nė nesujuda. Šaltai žydros akys nuodugniai tyrinėja kiekvieną mano kūno linki, kol sustoja prie akių.

— O tu graži, — konstatuoja jis.

Minutėlei sutrinku. Jis atrodo gan keistas, paslaptingas, bet nemažiau pavojingas...

— Hmmm...na, Amerikos man neatradai, — bandau išlikti išdidi ir nepalaužiama. — Nebandysiu aiškintis, ką veikei tąkart mano automobilyje, bet šįkart pageidaučiau, jog nuo jo nuliptum ir pasiimtum šitai. — Prieinu ir ištiesiu jo telefonam jam. Jis abejingai jį paima lyg jam tai nieko nereikštų. Tačiau padėkoja:

— Ačiū, madmuazele.

— Nėr už ką! — piktai šūkteliu. Kaip supratau šitam ožiui visiškai nusispjauti, kad sugaišau nemažai laiko, ieškojau jo. O jis dar drįsta savivaliauti svetimas daiktas ir vaidinti nežemišką kavalierių.

Atrakinu BMW dureles ir įsėdu į automobilį. Vaikinas sulaiko jas ranka, kad neuždaryčiau. Piktai pasižiūriu į jį ir svarstau vožti viskio buteliu, bet man jo tokiam povui per gaila. Jo tai neatbaido.

— Tai kuo vardu būsi, gražuole? Gal numeriuką duosi? — klausia šypsodamasis.

— Marija. Taip, 102. Skambink visą parą.

— Malonu susipažinti. Aš Aleksandras...

 Pajudu automobiliu į priekį, jis nespėjęs baigti sakinio ir atsitraukti, krenta aukštielninkas. Taip, man irgi malonu susipažinti, ypač su tokiais idiotais.