Pamiršk mane rytoj

19 Bekešo kalnas

Grįžus namo mane pasitinka balandėlių kvapas. Užtinku Martą virtuvėje, barškinančią  puodais.
— Sveiki, — pasisveikinu atsirėmusi į durų staktą.
Ji pasuka galvą mano pusėn ir nusiplauna muilinas rankas. Nusausinusi jas virtuviniu rankšluosčiu taria:
— Sveika, pietausi? Manau, tau patiks.
Nusišypsau. Marta puikiai gamina, nepalyginamai geriau nei aš. Be to, ji puiki šeimininkė ne tik virtuvėje. Išmintinga, kruopšti, išsilavinusi, rūpestinga ir puiki dėstytoja. Man visada buvo įdomu, kaip joje sutelpa tiek daug, nes atrodytų žmogus negali mokėti visko.
— Taip, neatsisakysiu.
— Kaip sekėsi pas Igną?
Ji bando palaikyti pokalbį, tačiau iš jos veido išraiškos suprantu, jog, iš tiesų, jai nėra labai įdomu. Ji tiesiog nori išvengti slegiančios tylos.
— Visai neblogai. Kaip miegojote šiąnakt?
Jos žvilgsnis praskrieja mane kiaurai. Įdeda man du balandėlius į lėkštę ir atsisėda greta. Jaučiuosi taip, lyg būčiau pasakiusi nei šį, nei tą. Tačiau kodėl ją užgavo šis klausimas, kuris, anot manęs, visiškai įprastas? Tiesa pasakius, man net dingsta apetitas. Mūsų bendravimas su Marta kartais nepaprastai keistas. Vieną dieną man atrodo, jog ji man artimas ir brangus žmogus, kita — visiškai nesuprasta ir paslaptinga asmenybė.
— Kodėl taip išsigandai? — Ir vėl stebeilijasi tuo nepaaiškinamu žvilgsniu.
— Nieko. Turbūt eisiu į savo kambarį.
Išsinešu savo lėkštę su instrumentais. Marta neprieštarauja, bet jaučiu, kad nužvelgia mane pavijimui.
***
Stebiuosi, kaip čia gražu. Toks vaizdas čia išlieka visus metus. Žiemą jis šaltas, stebinantis rūsčiu grožiu, užšaldytu miestu po sniego paklode, vasarą jis subtilesnis, švelnesnis, išbučiuotas saulės spindulių, bet lygiai toks pats galingas. Tačiau gražiausia ir jaukiausia čia rudenį ir pavasarį. Vienas metų laikas trykšta gyvybingumu, energija, jaunyste, atsinaujinimų, kitas tarsi visą tai nubloškia į šalį, pamažu atpalaiduoja, dvelkia ramybe ir aristokratiškomis spalvų gamomis. Bekešo kalnas vienas iš įspūdingiausių Vilniuje. Jame tarsi tvirtovėje, kurioje gali rasti ramią sau vietą ir nutolti toli nuo visų rūpesčių ir negandų.
Mėgstu čionai ateiti vakarais. Ypač, kai nėra jokių žmonių. Tąsyk galiu pabūti su savo mintimis vienui viena ir nesigėdyti jų, nes niekas kitas negalės jų nuspėti ir pajausti. Šiandien stebiu, kaip leidžiasi saulė horizonte, ji kaip tolstantis laivas pamažu dingsta ir susilieja su dangumi, tapdama jo dalele. Užsimerkiu ir atsigulu ant kalnelio prie alyvų. Jų pasakiškas aromatas švelniai kutena nosį. Jaučiausi kaip niekad laisva ir laiminga, nors žinau, jog turiu nemažai pareigų ir rūpesčių, bet dabar stengiuosi apie juos negalvoti.
Suskamba telefonas, pamaniau — pasigirdo, bet įnirtingas skambesys neduoda man ramybės, tad išsitraukiu jį iš džinsų kišenės.
— Nepažįstamas numeris. Nieko sau, — tariu pati sau ir jau galvoju neatsiliepti, bet šįkart jaučiu nepaaiškinamą norą pakelti ragelį.
— Alio!
Bet skambinusysis numeta ragelį ir aš išgirstu tik telefono vibracijos signalą.
Po kurio laiko gaunu žinutę:
,,Kaip aš pasiilgau šios nuostabios damos pykčio, kuris man kaip niekada pasirodė mielas.”
Nepamenu, kad būčiau kažką davus telefono numerį, bet iš žinutės teksto suprantu, kad tai vyriškos lyties atstovas bei turbūt didelis saldžialežuvis. Ir baiminuosi, jog su vienu tokiu teko man susidurti.