Pamiršk mane rytoj

16 Iliuzijos

 Kartais man atrodo, jog žmonės gyvena iliuzijomis vien tam, kad nematytų realybės, kuri tyko prieš nosį. Žymiai lengviau manyti, jog gali turėti vieną ar kitą daiktą, o kartais ir žmogų. Toji utopija ilgainiui susilieja su kasdienybę ir iš dienos į dieną lydi mus. Gyvena mūsų mintyse, veiksmuose, kol ateina laikas, kai ji išsprūsta ir pradeta atrodyti, kad visgi kažko trūksta.Tačiau ko? Svajonių, lūkesčių, kurie, iš tiesų, yra sureikšminami? O galjaukaus kokono, kurį mums jos suteikia, jame galime pasislėpti toli nuo visų?
 

Žvelgiu pro langą ir nuo jo riedančius lietaus lašiukus. Restorano muzika susilieja su lietaus melodija lauke, pustuštis ir apniukęs Gedimino prospektas įsiklauso, kaip sugriaudžia griaustinis. Aš brūkšteliu pirštu per langą taip, lyg norėčiau pagauti lašą pavasario lietaus, kuris liejasi iš dangaus kitoje pusėje.

 — Marija, tu girdi? — paklausia Tomašas.

Turbūt buvau pernelyg susimąsčius ir negirdėjau, ką pasakojo Tomašas.

— Taip, atleisk. Aš tiesiog jaudinuosi prieš darbą. Tęsk. Tai ką sakei?

Tomašas įtartinai pasižiūri į mane. Be abejo, jaučia, kad visko nepasakoju. Tačiau man džiugu matyti jį atsigavusį po kivirčo su Mantu. 

— Tau tikrai įdomu? Jei kažkas ne taip, tai gali pasakyti, aš netrukdysiu tau...

— Ne, tikrai viskas gerai, — nutraukiu jį, — Tai ką nusprendėte? Skirsitės?

Mano draugas debteli į mane, lyg būčiau pasakius kokią nesąmonę.

— Aš jam atleidau. Viskas buvo tikras nesusipratimas, neturėjau jo taip užsipulti...

 Tiesa pasakius, po šių žodžių lieku nustebinta. Nemanau, jog aš galėčiau būti tokia atlaidi savo antrajai pusei. Ne, neištikimybės tikrai neatleisčiau. Ir visai nesvarbu tai, kokia ji buvo. Toks faktas man yra neginčijamas. Nenorėdama gadinti Tomašui nuotaikos, nutyliu. Nematau reikalo eilinį kartą prikaišioti savo nuomonės. Užteks pykčių, svarbu, jog jis laimingas.

— Štai kaip. Šaunu.

— ...taigi, mes vyksimekartu į poilsinę kelionę.

    

Vos neišpilu kavos iš puodelio. Na, greitai mano draugelis viską pamirša. Nepaisant mano kritiško požiūrio į tai, smalsumas nugali ir aš užduodu jam klausimą:

— Tai kurgi, balandėliai, susiruošėte? — Bandau būti žaisminga.

— Į Dubajų, mieloji, į Dubajų, — atsako Tomašas ir meiliai nusišypso, o aš dar kartą įsitikinu, jog jis pasakiškai gražus vyras.

— Ech, ir ilgam aš lieku viena?

— Savaitei, o gal dviem. Nebijok, mažyte, visada galėsi į mane kreiptis per socialinius tinklus.

 Nusišypsau. Tikrai netrukdyčiau jiema leisti laiko kartu, rašydama apie savo kasdienias problemas. Tačiau čia juk Tomašas, kuris neprisipažins, kad trukdau, nenorės pasirodyti nemandagus. Myliu jį be galo malonu ir gera žinoti, kad šalia turi žmogų, kuriam tu rūpi.

— Dėkoju. Pasiilgsiu tavęs. — Žvilgteliu į laikrodį, suprantu, jog turiu paskubėti, nes man greitai į darbą. Baigiu gerti kavą, pastatau puodelį ir numetu pinigų kupiūrą ir skubu atsisveikinti su draugu.

— Ką tau parvežti,  Mari?

— Nieko man nereikia, — tariu ir pakšteliu Tomašą į žandą.

— Tik nereikia kuklintis. Puikiai žinai, jog man tai nesudaro jokių rūpesčių. Klausyk, gal tave su kokiu šeichu supažindinti? — Bando juokauti ir mane pralinksminti.

— Aha. Tik geriau prekes, kurias   įdėjau tau į bagažinę, parvežk Martai, — linksmai atkertu, atsisveikinau ir išdūmiu pro duris.