Pamiršk mane rytoj

18 Vaikų namai

Kaip nebūtų keista, bet pinigų vertę sukuriame mes patys. Kartais išaukštiname juos, kartais sakome, kad nevertingi poperiukai ir džiaugiamės dvasinėmis vertybėmis, tačiau dar kartais nelinkstame į kraštutinums ir manome, jog yra ir kompromisų. Bet įdomu, kiek žmogui reikia pinigų, kad jis būtų laimingas? Ar jų kada nors bus užtektinai. Kartais galvoju, kas būtų, jei bučiau be galo turtinga. Galėčiau daug ką įsigyti, nebetaupyti, daugiau išlaidauti. Tik nejau ilgainiui jie nepradėtų manęs slėgti? Kas iš to, kad galėčiau beveik viską turėti? Ar tada  pajausčiau pilnatvę, saugumą? Vargu. Kiek atsirastų tokių, kuriems jie būtų svarbesnis už mane. Dideli pinigai galėtų sukelti nemažai rūpesčių. Žmogus gyvena tuo, kad kažko siekia. Ir visai nesvarbu, kad po to galbūt tai taps ne taip reikšminga. Greitas bei lengvas pasiekimas ne retai klaidina. Todėl mes lengvai galime pasukti šunkeliais. Todėl pinigai yra fikcija. Jie gali mums suteikti daug, tačiau niekad neužpildys mūsų vidaus.
Filosofuodama važiuoju aplankyti vieno brangaus žmogaus, tiksliau nuostabaus vaiko. Susipažinau su juo atsitiktinai mano buvusiuose vaikų namuose. Kartą nusprendžiau aplankyti namus kuriuose užaugau, kurie man suteikė tiek daug prisiminimų, kuriuose buvo ir iki šiol yra man artimų žmonių.
Akies kampučiu pastebėjau, kad šalia stovi žavus berniukas. Tamsios, gudrios akys, tarsi nešančios rytietišką paslaptį, įdėmiai įsispoksojo į mane. Baigiau apžiūrinėti ant vienos sienos kabančias nuotraukas ir plakatus. Lėtai atsisukau ir žvilgtelėjau mažojo grožio link ir pasiteiravau:
— Argi dabar ne pietų metas?
Jis tik nusišypsojo ir linktelėjo galva taip ir nepaaiškinęs, kodėl neina pietauti. Bandžiau jo dar kai ko paklausti, bet jis petraukė tardamas:
— Jūs turbūt labai gera. — Tai ištaręs išėjo. Likau kiek nustebusi ir nesusipratusi, tačiau po tolimesnių mano lankymų mes su berniuku susipažinome artimiau. Jis vardu Ignas. Šis niekuo neišsiskiriantis vardas slepia kur kas įdomesnę istoriją. Man teko girdėti, jog Ignas turi armėniškų ar gruziniškų šaknų. Tad jo išvaizda yra kiek labiau išsiskirianti ir traukianti akį.
Atvažiavus pastatau automobilį ir išlipu. Eidama minutėlei sustoju, pasitikrinu ar viską įsidėjau. Įėjus vidun pastebiu Igną koridoriuje, žaidžiantį su kitais vaikais. Jis pribėga šaukdamas mane vardu:
— Marija!
Jo šviesiai rudos rankutės švelniai apkabina mano kaklą ir Ignas pakšteli man lūpom į skruostą.
— Sveikas, atvežiau tau dovanų, — sakau. — Pasidalink ir su kitais vaikais. — Paduodu maišelį su saldainiais.
— Dėkui! Kaip visada, teta Marija, — besišypsodamas taria.
Jis visada toks žaismingas ir kažkuo labai charizmatiškas. Kartais stebiuosi, kaip toks berniukas dar vis neturi globėjų.
— Tačiau tai dar ne viskas. — Ištiesiu į dovanų poperių įpakuotą dėžę ir berniukas išsižioja, o jo šypsena ištysta iki ausų.
— Oho! Ačiū! Ačiū!
Dar kartą stipriai apkabina ir negalėdamas atsidžiaugti apglėbia dėžę. Aš paglostau jo tamsisplaukę galvytę. Man be galo malonu matyti jį laimingą. Žinau, kad jis troško pultu valdomos mašinos jau ilgai, tad būtent tokią jam ir įteikiau. Kol mano numylėtinis džiaugiasi, pavaišinu kitus vaikus saldainiais. Jie padėkoja, susidomėję prieina prie Igno su dovana. Jis jau stovi su išpakuotu automobiliu rankose.
— Geras, toks kaip tavo...
— Na, beveik, — atsakau šypsodamasi ir žvelgdama į BMW šabloną. — Tik draugiškai! — perspėju vaikus, kad nesipeštų. Ir tuo tarpu pati nužingsniuoju link direktorės kabineto durų ir pabeldžiu.
— Gali įeiti. — Išgirstu balsą už durų ir atidarau jas.
Direktorė nusiima akinius nuo nosies ir numeta juos prie poperių krūvos.
— O, Marija! Kaip džiugu tave ir vėl matyti! Sveika.
— Laba diena, ponia Jankauskiene, — pasisveikinu.
Ji paragina atsisėsti ir pasiūlo kavos.
— Ne, tikrai ačiū.
— Na, kaip nori. Kaip laikaisi, brangioji?
— Neblogai, — trumpai atsakau.
— Ir vėl atėjai aplankyti Igno? Berniukas pastaruoju metu itin triukšmingas. Ar nebūsi jo išlepinus, Marija? — Nuo jos veido dingsta šypsena, ji išmintingai, tačiau kiek liūdnai žiūri į mane.
— Nemanau. Be to, atnešu lauktuvių ne tik jam, — atkertu.
— Ech...jis prie tavęs jau ganėtinai prisirišęs.
Suprantu, kad jai neramu. Direktorė gera moteris ir jai tikrai nėra nusispjauti į šių vaikų namus, nors gal kitiems toks jos rūpestis atrodytų keistas, bet aš žinau, jog jis nuoširdus.
— Supraskite, jog aš mielai suteikčiau jam namus, bet...
— Žinau tavo padėtį, Marija. Nieko prieš neturiu, kad paremi mus kuo gali, tiek finansiškai, tiek morališkai. Tokių žmonių kaip tu mažai, bet vaikai prisiriša ir aš bijau, kad nenutiktų kas bloga.
— Nesijaudinkite. Ignas nėra toks mažas, manau, puikiai viską supranta.
Ji atsidūsta.
— Tikėkimės, tikėkimės...
Dar gal pusvalandį kalbame apie įvairius dalykus, kurie neliečia vaikų namų, nors apie mano paramą sykį užsimenama. Atsisveikinus su direktore ir vaikais, prieinu prie Igno. Pritupiu ant kelio, norėdama jį apkabinti.
— Kada ir vėl atvažiuosi? — liūdnai paklausia.
— Nežinau. Tikrai negaliu nieko žadėti, bet tu neliūdėk. — Užkišu jam plaukų sruogą už ausies.
Palieku berniuką su žaisliniu automobiliu rankose. Minutėlei man toptelėjo, kad visos mano dovanos yra nereikšmingas palyginus su dėmesiu ir meile, kurią galiu skirti šiems laikams. Užtrenkdama paradines duris, palieku vaikų namus ir išvažiuoju namo.