Pamiršk mane rytoj

11 Visai mielas nepažįstamsis

 Jau beveik priartėjame prie autoserviso. Pliaupia lietus, jau temsta ir aš nebenoriu išlipti iš šilto automobilio.

— Eisi su manim? — klausiu Tomašo.

— Taip, juk neleisiu vienos jaunos merginos, o dar ir girtos į autoservisą. — Šita jis pabrėžia.

— Kažką turi prieš?

— Žinoma, čia labiau panašu į landynę, nei į patikimą įmonę.

— Ai, baik, — sakau jam ir kreivai pašnairuoju į jį.

 Kai išlipame, mus pasitinka du stambūs vyriškiai. Vienas jų mano senas pažįstamas, kuris ne kartą taisė manąjį automobilį. Jis nusivalo tepaluotas rankas į skudurą ir paduoda ją paspausti Tomašui. Jis, kaip ne keista, taip pat ištiesia delną ir pasisveikina.

— Gerai, vyrukai. Einu susimokėti.

 Palieku juos vienus. Lengvai žingsniuoju, atrodo, kad visas silpnumas tiesiog ištirpo, kai pamačiau ją. Veide atsiranda šypsena.

 Sumokėjus už automobilio remontą, atsiimu čekius. Džiaugsmingai atrakinu automobilį. Tačiau tuoj pat atšoku nuo jo ir įdėmiai įsižiūriu į vaikiną, kuris snuduriuoja mano BMW. Atleiskite, ką jis sau mano?

— Ei! — šūkteliu. — Labas rytas, ponaiti.

Jis papurto galvą, pasitrina akis ir dėbteli į mane.

— O jūs kas?

— Aš kas?! — Pakeliu antakius ir atidžiau įsižiūriu į tą pakvaišėlį. — Šio nuostabaus automobilio savininkė. O ką jūs čia čia palikote, tai nežinau, — atsakau abejingai.

 Jis atsikrenkščia, išlipa iš BMW ir bando teisintis, neva, sumaišęs automobilius ir užmigęs. Kol jis kalba, nužvelgiu jį nuo galvos iki kojų. Atrodo matytas. O gal ne? Turbūt kažką painoju. Tačiau...

— Jūs dirbate šiame autoservise?

 Nežinau, kodėl uždaviau jam tokį klausimą. Iš tiesų, man nelabai įdomu, kur jis dirba, kas toks esąs. Žymiai svarbiau, jog nebūtų nieko pavogęs. Na, nors magnetola vietoje.

— Taip...tiksliau ne visai, — sako ir stovi kiek suglumęs. — Padedu draugui, vienam geram draugui.

— Cha, nemokamai? — Nusijuokiu.

— Už atitinkamą atlygį. Dabar visiems nelengva. O šiaip aš dailininkas. Kaip suprantate, nelabai perspektyvus dalykas dabar.

 Linkteliu. Puikiai suprantu jį. Bet ką dailininkas veikia autoservise? Niekaip neįsivaizduoju.

 Jis visai simpatiškas. Ne itin plonas, bet ir ne raumenų kalnas. Garbanoti šviesūs, ilgi plaukai. Nedidelė barzdelė. Minutėlei užsigeidžiu per ją perbraukti ranka, visada patiko vyrai su barzdom. Mhm. Žavus. O dar tos didelės išraiškingos akys. Kažkur aš jas mačiau. Nejaugi? Atrodo, lyg tas pats vaikinas, kurį mačiau šiandien prie ,,Iki". Jį sučiupo tie vyrai...

 Negali būti. Kaltas alkoholis. Man reikia išsiblaivyti. Išeinu įkvėpti gryno oro. Praeinu pro Tomašą, jis susijaudinęs atsisuka, kažką pasako automechanikui, prieina.

— Marija, tau bloga?

— Ne, gera, — atsakau sarkastiškai. Dieve, kokia aš kartais kiaulė. Man gaila Tomašo.

— Svaigsta galva, silpna? Tu prisėsk. — Parodo į suoliuką šalia dviejų statinių.

Atsikvėpiu.

— Tas vaikinas, kurį mačiau savo automobilyje, šviesiaplaukis...

— Kas? Nieko nemačiau. Tau pasivaideno.

 Staigiai atsistoju ir įniršusi tariu:

— Baik! Aš tau ne kokia beprotė. Jis čia dirba. Miegojo mano automobilyje.

— Na, gal dar vienas BMW gerbėjas, — bando pajuokauti draugas.

— Tomašai, čia tas pats vaikinas, apie kurį pasakojau ryte.

— Vileika visada laukia.

— Ai, eik tu peklon! Geriau atvaryk automobilį. Še, raktai!

 Jis paklūsta ir atrieda su simiorka. Vėliau perseda į savo mersą ir mes abu su savo automobiliais važiuojame namo. Važiuodama pro šalį pastebiu raudoną ,,Hondą", kurį išvažiuoja iš seno garažo, ir pasuka kita kryptimi nei mes. Ne, aš ne beprotė ir man tikrai nesivaidena.