Pamiršk mane rytoj

12 Sugrįžimas

Negaliu patikėti, kad jau rytoj į darbą. Atrodo, paskutinį kartą šokau prieš šimtmetį. Bet vieną žinau tikrai, jei šeštadienis išmintingas, tai sekmadienis pagiringas. 
 Na, nieko, Marija. Viskas gerai. Viskas tiesiog puiku. Turi tik prasimankštinti ir prisiminti, kaip tai daroma. 
 Atlieku kelis pratimus prieš veidrodį. Tiesa pasakius, aš visai neblogos fizinės formos. Arba ne. Matyt, turėčiau būti labiau savikritiška. Svarbiausia, kad viskas būtų gerai ir netektų išlėkti iš darbo, nes niekaip nėra paslaptis, jog šokėjos Pavelo klube šoka nepriekaištingai, o aš po ilgos pertraukos anokia joms konkurentė. 
 Atsistoju ir bandau pasilenkus pasiekti rankomis grindis. Džiugu, kad lankstumo visiškai nepraradau. Teisus buvo Tomašas, skatindamas mane retkarčiais lankytis sporto klube. Dieve, dėkoju tau, kad davei man tokį nuostabų draugą!
 Štai. Manau, šiandien mankštintis užteks. Dabar reikia rasti apdarus, jei Marta nebus jūs išmetusi, kuriuos dėvėjau šokdama. Tad pradedu atidarinėti visus stalčius, spintų duris, kol randu juos sandėliuke, maiše. Ištraukus iš maišo apžiūriu, ar nėra kokių susidėvėjimo žymių. Lyg ir ne. Jie visai neblogo stovio, tačiau skalbimas būtų neprošal. O kostiumas čia ne vienas. Ant lentynos randu dar kelis: raudona trumputė suknelė su gylia iškirpte, apatinių komplektas su kniedėmis, leoprado rašto šortukai ir liemenukas. Visai padoru. Niekada nešokau visai išsirengus, manęs to ir nereikalavo. Rytoj užsimausiu savo mėgstamiausią juodą korsetą. 
 Net pirštai niežti jį pasimatuoti. Komodoje randu tinklines pėdkelnes ir juodas kelnaites. Taip pat išsirenku atitinkamus aukštakulnius. Puiku. Man patinka, kaip aš atrodau. Nusprendžiu nusifotografuoti į nusiųsti nuotrauką Tomašui į ,,Messinger'į”.
,,Tai kaip?” — klausiu jo. 
,,Kaip tau per prastai, mažyte.”
Ech, Tomašui kaip visada neįtiksi. Sumautas perfekcionistas. Na, bet nors stiliuje jis nusimano geriau.
,,Ką siūlai?”
,,Reikia papuošalų. Užsidėk chioker'į ir dar kažką.”
 Pradedu ieškoti jo savo papuošalų dėžutėje. Pastebiu dar ir lankelį su gėlėmis. Manau, abu tiks. 
 ,,Na, o dabar?”
 ,,Mhm. Dabar geriau.
 Pagaliau. Ramiai atsikvėpiu.
 ,,Ačiū, brangusis.”
 Persirengiu ir įmetu korsetą į skalbimo mašiną. Kol įberiu skalbimo miltelius į talpą ir nustatau skalbimo programą, rėžimą, prisimenu tą vaikiną iš autoserviso. Tos mėlynos akys, dailūs veido bruožai, šviesūs plaukai...
 Įdomu, ar jis turi merginą? Nors man tai neturėtų rūpėti, tačiau...
 Kaip seniai aš nejaučiau tos kibirkštėlės viduje. Lyg kažkas sujudėtų viduje, pasislinktų į šalį. Turėčiau jį išmesti iš galvos, nes vis tai tik nieko nežadantis sutapimas, nėra nieko neįprasto. Tik nejau vienas žvilgsnis gali būti toks veiksmingas? Toks nepamirštamas ir ypatingas?
 Prieinu prie lango. Visada taip darau, kai mane kamuoja įkyrios mintys. Taip keistai jaučiuos. Atrodo, jog vienu metu kažko bijau, bet nežinau ko, bet ir trokštu. 
 Apsiniaukęs dangus. Tamsūs  debesys gaubia Užupį. Netrukus jie pratrūks ir pasipils šiltos ašaros, dvelkiančios pavasariu ir liūdesiu. Aš stovėsiu čia ir tiesiog stebėsiu tai, kaip jos pamažu suteka upeliais į balutes. Jos atspindės pastatų kontūrus it veidrodis. Senos gatvelės atrodys dar labiau pasenusios, tačiau tuo pačiu ir jaunaviškai gyvos kaip niekada.
 Sugriaudi. Nuo staigaus garso išsigąstu ir atsipeikėju. Buvau pasimetus savo mintyse. Grožėjaus lietumi. Visgi gyvenimas gali būti nepakartojamas vien tuo, kad galime stebėti gamtą ir jos procesus. Ji prieš mus tokia galinga ir tobula, o mes trapūs ir bejėgiai. Ji nuostabi. 
 Ištraukiu vyną iš sekcijos, bet tuojau pat padedu jį į vietą. Suprantu, jog turiu susilaikyti ir rasti valios savyje. Ilgiau taip negali tęstis. O ir aš pati nenoriu būti alkoholike. Toks gyvenimo būdas nieko gera nežada. 
 Tad nueinu į virtuvę ir įsipilu į stiklinę apelsinų sulčių. Paskambinsiu Tomašui. Galbūt tai mane atitrauks nuo kvailų minčių. Tiesa, smalsu kaip jis laikos, ypač po skyrybų su Mantu. Žinau, jam labai skaudu, jis tiesiog pasikeitė po to, kai man papasakojo. Nors jis ir nėra toks žmogus, kuris puls skųstis savo nesėkmėmis, tačiau kaip ir bet kuriam žmogui, jam reikia paramos. Nedelsiant surenku jo telefono numerį. Jis pakelia ragelį.
— Sveikas, drauguži, — kreipiuosi į jį. — Aš čia niekaip nerandu sau vietos, o kaip laikaisi tu?