Pamiršk mane rytoj

21 Sapnų karalystė

Jos stiklinės akys šaltai žvelgia į mane, o po to jos žvilgsnis ir vėl įsminga žemėn. Kaip man sunku matyti ją tokią šaltakraujišką, bejausmę. Šviesi jos oda išmarginta mėlynomis kraujagyslėmis, ant liesų pečių ir plačių klubų, lyg dvi medžiagų atraižos, kabo beformiai drabužiai.
Mes sėdime milžiniškoje pievoje, kurioje nesimato nei pradžios, nei pabaigos. Žvarbus vėjas blaško tamsiai žalią žolę, aukštą, tarp jos vietomis matyti gėlės. Lygiai tokios pat bejausmės kaip viskas aplink. Jos blankios, šaltų atspalvių, tarsi pasmerktos amžinam liūdesiui. Dangus pilkas nuo kamuolinių debesų, tačiau lietaus nė lašo.
Šalia sėdinčios šviesiaplaukės - miškas, didingi spygliuočių miškai. Ji jų fone atrodo taip, lyg būtų gyvas paveikslas, bauginačiai gražus kontrastas, kuris neatitinka tikrovės. Mergina vis dar tyli, o aš tarsi negaliu jos prakalbinti, nes mano gerklėje įstrigęs didelis ašarų gumulas. Tik staiga ji atsistoja, iš jos akių nukrenta skaidri it kristalas ašara, nieko netariusi išeina miško gilūmon, kažkur į niekieno nežinomą bedugnę. Matau ją, kol netikėtai pragiedrėja ir saulės spinduliai neišblukina jos iki skausmo pažįstamo silueto.
***
Retai kada sapnuoju Margo, tiesa pasakius, nepamenu to, kada sapnavau paskutinįsyk. Mano sapnuose ji visada priešingybė tos, kurią pažinojau. Gyvenime ji beveik visada linksma, padūkusi vėjavaikė, šarminga kokete, bet sapnuose viskas kitaip. Be gyvybės, be džiaugsmo. Vien tik neaiškus skausmas, nenusakomas žodžiais liūdesys. Tik galbūt jos šviesių plaukų kupeta dar užsimena apie grožį ir tyrumą.
Atmerkiu akis ir išsigąstu. Guliu visai nepažįstamoje sofoje su raudonais apmušalais. Baltos, dulkėtos užuolaidos, ant kurių nerangiai užkritusios senovinės raudonos, uždengia leisgyvį, medinį langą. Rytas saulėtas, tad matau saulės apšviestas, ore judančias dulkes. Atsirėmiu alkūnėm ir guliu kurį laiką nužiūrinėdama aplinką. Galvą skauda kaip niekad.
Vietomis nuklijuotos sienos pinigiais tapetais, ore tvyro aliejinių dažų kvapas, nuo kurio man turbūt dar labiau įsiskaudėjo galvą, prie plikų, plytų sienų stovi atremti keli paveikslai, užkloti drobe. Šalia jų nedažytos medienos spinta ir lentynos. Ant medinių grindų, nuo kurių vietomis nusilupę dažnai, stovi stalo ir plastikinių, baltų kėdžių rinkinys. Dar keletas vazonų ir viskas.
Koridoriuje išgirstu šurmulį. Netikėtai į kambarį įeina Aleksandras su atsegtais marškiniais. Aš išsigąstu ir apžiūriu save, bet dėkui Dievui, kad aš su suknele, bet gal...
- Kaip miegojai, princese? - žaismingai paklausia.
- Neblogai. - Atsikrenksčiu. - Kaip aš vakar...na, čia...
Aleksandras prisėda ant lovos krašto. Jo šypsena veide, paleisti plaukai ir atsagstyti, languoti marškiniai atrodo itin seksualiai.
- Tu vakar pati griūvai į lova, - taria ir stebi mano reakciją.
- Ta prasme mes su tavim?
Jis tik nusijuokia.
- Na, jei norėsi, tai galėsim. Tu tiesiog padauginai ir aš nežinojau tavo buto numerio, tad priglaudžiau tave po savo sparnu, mažyt.
- Koks malonus tavo svetingumas. Net įtartina.
Sėdžiu susiraukusi. Man jo gerumas neatrodo visiškai nuoširdus, bet negalėčiau teigti, kad jis nori tik kažkokios naudos sau, apie kurią aš nežinau. Tačiau dėl vieno esu įsitikinusi - vakar išgėriau arba per daug, arba alkoholis buvo nekokybiškas. Kita vertus, tokio pasimatymo dar nebuvo ir tikiuosi nebebus niekada. Aš jaučiuosi kaip miltų maišas ir noriu namo.
- Kur mes esame? - pasiteirauju.
- Mano namie. Kurgi dar?
Iš pusiau apvalių langų sprendžiu, kad mes, ko gero, Senamiestyje arba Naujamiestyje.
- Turiu omenyje kokiam mikrorajone?
- Senamiestyje. Visai netoli tavo namų, be to.
Vadinasi, aš buvau teisi.
- Ką jau bėgsi, paukštyt? - Bando juokauti, bet man dabar toli gražu ne iki to. - O kur ,,ačiū"?
- Za ačiū nekubiš dačiu, - atkertu. - Lėksiu, ne tai, kad bėgsiu. Tiesa, malonėtum parodyti, kur yra dušas?
Jis atsistoja nuo lovos ir paduoda man ranką. Aš sugriebiu jo delną ir svyruodama į šonus atsistoju.
- Mat kaip. Nori bėgti iš mano namų, bet prieš tai pasinaudojus nemokamu vandeniu. Žmonės, jūs visi ieškot naudos, - sako taip, lyg būtų tik dabar kažkuo pirmą kartą nusivylęs.
Leidžiu būti jo vedima, kol praeiname ilgą koridorių, kurio dešiniajame šone pamatau bedurę patalpą.
- Na, manau, tau tai ne naujiena, - sakau prisiminus jo žodžius, kurie turbūt buvo skirti ne man, o labiau retoriški. - Neabejoju, kad ne mažesnės naudos sieki ir pats.
Dėbteliu jo pusėn, tačiau jo veidas neišduoda jokių emocijų. Mano žodžiai atsimuša į jį taip, kaip žirniai į sieną.
- Gerai, gali jau eiti. Susitvarkysiu pati. - Nužvelgiu vonios patalpą ir bandau ieškoti jungiklio ant sienos, bet nerandu, tad šviesą įjungia Aleksandras. Šviesa nušviečia jaukią, bet remonto reikalaujančią patalpą. Jis dar minutėlę pastovi žvelgdamas savo paslaptingu žvilgsniu. Man tenka pakelti galvą aukštyn, kad galėčiau pamatyti jo veidą, nes jis aukštesnis už mane. - Galėtum duris įstatyti...
- Ateik kada dar. Dėl tavęs įstatysiu.
Supratęs, jog man nejauku, pasišalina. Aš atsuku čiaupą, norėdama nusiplauti vakarykštį makiažą. Šaltas vanduo akimirksniu atgaivina veidą. Aš pasižiūriu į veidrodį ir suprantu, kad atrodau tikrai ne kaip. Veidas visas patinęs, tušas patekėjęs, o plaukai styro į šalis. Kai su muilu nusiplaunu makiažą, bandau prie baltų plytelių pritvirtintos kabyklos pasiimti rankšluostį. Staiga man dingteli klausimas ir aš riktelėju:
- Aleksandrai, iš kur gavai mano numerį?
Stoja nejauki tyla. Tačiau po kurio laiko jis prabyla:
- Paukšteliai pačiulbėjo.
Nusišypsau.
- Na, jei jau su paukšteliais kalbi, tai leisk paklausti, ką tu vartoji?
Kambary nuaidi juokas. Aš daugmaž susitvarkiusi išeinu iš dušo ir prisėdu ant kėdės greta Aleksandro.
- Tu tikrai dirbi autoservise? - užduodu dar vieną nejauku klausimą.
- Na, ne visai. Tiksliau ten dirba mano pažįstamas ir...
- Gerai. Supratau, jog melavai. - Atsidūstu. - Vargiai įsivaizduoju dailininką tarp ratlankių ir tepalų.
Jis pakelia antakius, o vėliau suraukia visą veidą.
- Mes nesame jau tokie nemokšos ir baltarankiai. Be to, tu kur dirbi?
Dabar nejaukiai jaučiuosi aš.
- Bamene klube, - numykiu.
- ...ir važinėju su 7 serijos BMW, - pratęsia mano sakinį jis.
Sėdžiu ir puikiai suprantu, kad mes meluojame vienas kitam juodai.