Pamiršk mane rytoj

2 Draugai

 Stoviu Tomašo vidiniame kieme, atsirėmusi į automobilį. Jis, pastebėjęs mane, atitraukia užuolaidas ir meta piktą žvilgsnį į mane. Kurį laiką dar stovime žiurėdami viens į kitą, kol galiausiai Tomašas, vilkinas vienu chalatu, išeina laukan.

Nespėjus jam prieitį arčiau, aš šūkteliu:

- Atleisk man! Neturėjau taip elgtis su tavim! - Bėgdama link jo, suklumpu ir krentu tiesiai į jo glėbį. Ir vėl pasipila ašaros. Šluostaus jas į jo minkštą chalatą, kurį per paskutinį gimtadienį padovanojau jam. - Tu linki man tik gero...

Tomašas glosto mano nugarą, o aš dar tvirčiau įsikimbu į jį.

Pakeliu akis. Jis šypsosi ir taria:

- Užteks, užteks. Viskas gerai. Buvau per grubus tau. Eime vidun. Pakalbėsime namie.

Tomašas, apkabinęs mane, vedasi namo. Apsidairo aplinkui. Jam nepatinka, kai panašių scenų liudininkais tampa kaimynai ir kiti svetimi žmonės, jis niekad neafišuoja savo gyvenimo.

Eidama pakeliui, užuodžiu nuo jo sklindantį mėtų kvapą ir nosį glostančius ,,Antonio Banderas" kvepalus. Tie kvepalai man visada primena jį. Tarsi tik jam būtų skirti. Jie man visada kelia šypseną, pasitikėjimą ir patikimumo jausmą.

Vos įėję į svetainę atsisėdame ant odinės sofos. Tomašas man pasiūlo išgerti viskio, aš sutinku. Paėmęs butelį nuo spintelės, jis įpila į bokalus gėrimo.

- Žinai, Marija, viskas susitvarkys. Gyvenimas pilnas išbandymų, bet kovodami su jais mes įgyjame naujos patirties. Mes geriausiai mokomės būtent iš savo pačių klaidų. Turi susiimt, tu stipri, tau viskas pavyks, aš tikiu! – taria ir mįslingai žvelgia į viskio bokalą, lyg jame plaukiotų gyvenimo laimės receptas.

- Iš tiesų, Tomašai, viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, - pritariu jam.

Ištuštinus bokalą ir griebiuosi butelio. Tomašas atima jį man iš rankų ir sako:

- Neįsismagink, mergyt. Tokiais kiekiais geriant galima ir baltus arklius pamatyt šuoliuojant Užupio gatvėmis.

Nusijuokiu ir metu į jį pirmą pasitaikiusią pagalvę. Tomašas šypsosi kerinčia šypsena. Skruostuose atsiranda mielos duobutės, akys švyti iš džiaugsmo. Iš jo judesių pastebiu, jog pirmi alkoholio laipsniai jau muša savo.

- Ei, atsargiau! Išpilsi tokį gėralą. – sako Tomašas, kai sviedžiu į jį dar vieną pagalvę. – Aš jį ne konteineryje radau, čia tau ne ,,Cento" alus. Be to, pagalvojau, kad galbūt teisingai padarė, kad išmetė tave iš universiteto. Vargu, ar būtum gera geografė...

- Tavo sarkazmas ir juokai ne laiku, ir ne vietoj, - atsakau šypsodamasi. Suprantu, jis nepiktybiškai, jam erzinti mane pramoga. – Šiaip ar taip neturėčiau kuo susimokėti už mokslus, mane perkėlė į mokamą. Ir be to aš pati išėjau iš univero.

- Bet iš alyno tave išmetė, - bando įgelti Tomašas.

Taip sėdime ir šnekučiuojamės iki paryčių, kol aš, svaigulio apimta, griūnu nosimi į dekoratyvinę pagalvę bei patenku sapnų karalystėn.

***

Prabudau, kai Tomašas atitraukė užuolaidas. Rytiniai saulės spinduliai nušvietė mano veidą bei susivėlusius rudus plaukus. Susiraukusi atsistojau, priėjau prie Tomašo, uždėjau ranką jam ant peties. Jis atsisuko ir tarė:

- Džiaugiuosi, kad tu su manimi. Aš labai vertinu mūsų draugystę.

Aš jį kaip visada apkabinau per pečius. Tylėjau. Juk kartas nereikia žodžių, kad kažką pasakyti. Užtenka prisilietimų, žvilgsnių. O pati tyla gali pasakyti daugiau, nei mes manome.

Atsitraukusi nuo draugo nuėjau į virtuvę užvirti kavos. Atidarius užsienietišką kavos pakelį pasklido malonus kavos ir brendžio aromatas.

Visada stebėjausi, iš kur Tomašas moka taip gerai išrinkti kavą, alkoholį, arbatą ir tabaką. Turbūt tai jo talentas. Tačiau jis kavos beveik negeria. Jo fetišas žalioji arbata. Pas mus jis mat sportuojantis, geriantis ir rūkantis sveikuolis.

Nueinu vonion. Išsimaudau, susitvarkau savo į šonus styrančius plaukus ir pasijaučiu naujai gimus. Šiandien aš neįtikėtinai geros nuotaikos. Kažkodėl negaliu nustoti šypsotis, nors galvoju, kur šįkart teks ieškotis darbo. Klausiu savęs ar man užteks pinigų buto nuomai, automobilio detalėms ir pragyvenimui? Tačiau visa tai man nė kiek nesugadina nuotaikos. Tik netikėtai mano apmąstymus nutraukia Tomašo šuksnis:

- Dėl dievo meilės, Marija!

Įbėgu į virtuvę, pastebiu, kad mano kava užpylė pusę virtuvės kaitlentės ir spintelių dureles.

- Kiek kartų tau sakiau, kad daryti kelis darbus vienu metu - ne tau. - Tomašas kiek supykęs šluosto baltas virtuves spinteles, aš padedu jam tvarkyt tą jovalą. - Ech, štai tau ir itališkas dizainas, kokybė...

Aš šypsaus, jis kartais toks smulkmeniškas ir godus, kad man tai kelia juoką.

- Nieko baisaus. Viską sutvarkysime.

- Ne, tai tu sutvarkysi, - sako Tomašas.

- Baik. Lyg tau tai pasaulinio mąsto problema. Tu turi ganėtinai pinigų...

Jis mane nutraukia:

- Neskaičiuok svetimų pinigų, - atsako ir debteli tokiu žvilgsniu, nuo kurio mane nupurto šiurpuliukai.

- Šiknius!

- Sutrauka!

Stoviu išsižiojusi. Suspaudžiu kumščius taip, kad pabąla krumpliai. Ir metu į Tomašą skudurą. Jis atgal į mane meta puodo dangtį.

- Ką tu sau leidi?! - rėkiu.

Išoku ant jo, užmetu ant galvos nelemtą puodą, ir pradedu kulti. Mano privalumas mūštynėse prieš jį, jog aš aukšta, tačiau Tomašas raumeningas ir stiprus, tad mesteli mane šalin.

Aš taip lengvai nepasiduodu, įsirėmusi į klubus rankom, galvoju naują puolimo taktiką. Pastebiu, jog Tomašo veide šmėsteli abejonė, ar verta man dar kažką sakyti, o tuo labiau muštis su manimi. Tačiau mane kažkas trūkteli už liežuvio:

- Ai, užsikrušk tu!

Jis kurį laiką galvoja, ką atsakyt tokio, kad mane nusodinti.

- Žinai, Marija, pažiūrėtum tu į save. Bet kas pasakytų, jog virsti panaši į susgėrusią, gyvenimu nusivylusią bobą.

Jo žodžiai mane paliečia, kažkas krūpteli viduj. Pamatau neryškų savo atspindį lange. Rudi paakiai, nupušę ilgi ir banguoti plaukai, raukštelės prie lūpų ir akių, sutinęs nuo pagirių veidas...

Pasuku link durų. Pasiėmu savo švarką, kuris kabojo koridoriuje. Ir atidarau šarvotas buto duris.

Tomašas, sunėręs rankas, stovi koridoriuje ir sako:

- Užvažiuosiu, kai nusiraminsi. Turiu tave sutvarkyti. Koks aš draugas, jei leisiu tau ir toliau kentėt?

- Nereikia.

Išeinu į laiptinę. Lėtai lipu žemyn ir mąstau. Iš tiesų noriu, kad jis atvažiuotų, o dar labiau giliai viduje noriu, kad kažkas mano viduje ir gyvenime pasikeistų. Amžiams.