Pamiršk mane rytoj

27 Naktinėtojai

Kartais pati nesuprantu savęs pačios. Nesuprantu savo jausmų, emocijų, požiūrio į kitus žmones. Mano logika neigia beveik visus dalykus, kuriuos pateisina emocijos. Tos dvi nelaimingos mano pusės, kariaujančios tarpusavyje...

Intuicija kužda nepasitikėti juo, bet protas pateisina viską, iš ko galėčiau išpešti naudos, tad ir likau vakar nakvoti pas jį.

— Labas rytas, brangioji. Kaip tau naktelė? — teiraujasi Saša ryte.

— Būna ir geriau, — tariu, sumenkindama jo vyriškumą.

Aleksandras atsikrenkščia ir pakyla iš lovos.

— Tau neįtiksi. Nors pati irgi toli gražu ne ,,Playboy" žvaigždė, — sako kiek įsižeidęs, bet man tai tik kelia šypseną.

Įsipilu likusio šampano į taurę ir su pasimėgavimu gėriu. Girdžiu Aleksandrą vaikštantį virtuvėje. Jis atidarinėja virtuvės spintelių komplekto dureles, lyg kažko ieškotų. Tuo tarpu aš, net labai tingėdama, pastatau išgertą šampano taurę ir apsirengiu. Juk ne vien dėl malonumo čia atėjau.

Apsidairau po nedidelį kambarėlį, atrodo, kad nieko neįprasto nėra, kas galėtų išduoti apie Aleksandro nelegalią veiklą. Pakeliu akis į lubas, virš manęs nedidelis langas, tad nusprendžiu jį atidaryti, kad į vidų patektų gryno oro. Dar sykį apsidairau aplink, mano dėmesį labiausiai patraukia paveikslai. Pasuku galvą durų pusėn tam, kad galėčiau įsitikinti, jog Aleksandras dar virtuvėje. Pradedu atitraukinėti į sieną atremtus ir ant grindų stovinčius paveikslus. Staiga vienas jų atsitrenkia į spintos kampą. Dėkui Dievui, jog pro atvertą langą buvo girdimas triukšmas, pro šalį skrendančio lėktuvo. Tad jo sukeltas garsas susiliejo su manuoju triukšmavimu. Tačiau staiga nuo spintos viršaus nukrenta juoda dėžutė. Atvėrus randu ją tuščią, bet su rakto įspaudu panašioje į plastiliną medžiagoje. Perbraukiu pirštu per rakto antspaudo kopijos kraštus. Viduje man kažkas kužda, jog žinau, nuo kokio tai rakto. Bet gal aš klystu ir man atrodo, jog visi aplink manęs turi piktų kėslų?

Išgirstu Aleksandrą grįžtantį į kambarį. Dėžutę greitai padedu ant spintos.

— Kažko ieškojai? — susidomėjęs klausia jis.

— Ne, tik į paveikslus norėjau apžiūrėti iš arčiau. Gražiai tapai.

...

Šiąnakt mane kamuoja nemiga. Surūkiau gal pusę pakelio ,,L&M LINK" cigarečių, nardau po buto kambarius su viskio pilnu grafinu, kol Marta liepia man nusiraminti, nes antraip išpils gėrimą pro balkoną. Galiausiai atsisėdu ant savo kambario palangės, atidarau langą ir stebiu, kas vyksta kieme. Iš vakarėlio arba kažkokios išvykos grįžta namo jaunimėlis. Pilkas automobilis, iš kurio garsiai groja muzika, pastatomas greta manojo. Gerokai įkaušę žmogeliukai išsiridena iš galinių sėdynių ir pradeda šūkauti. Vairuotojas juos bando nuraminti, matyt, vienintelis blaivus, tačiau jam į petį stukseli šalia jo sėdėjęs vaikinas.

Atsidaro langas priešais. Pro jį galvą iškiša senyvo amžiaus moteris su katinu rankose. Ji aprėkia naktį triukšmaujantį jaunimą, o po to kažkodėl piktai pasižiūri į mane.

— O ko aš čia dėta?! — klausiu.

Ji nieko neatsako ir tik trinkteli langu. Apačioje nuaidi skambus juokas ir aš supratusi, kad aš ramybės čia nerasiu, nušoku nuo palangės į kambarį.

Iš grafino kaklelio atsigeriu viskio. Dalis jo nuteka pro burnos šonus, nusivalau jį nuo veido priešinga delno puse.

Ir vėl slampioju po namus. Koridoriuje sutinku miauksintį Tabaką ir pasiimu jį ant rankų. Priglaudžiu rainį prie krūtinės ir kaži kodėl išsinešu jį į lauką kartu su savimi net nepasiėmusi su savimi jokio pavadėlio.

— Miau! — nuskamba pasimetusio katino miauksėjimas per visą laiptinę.

Nenorėdama pažadinti kitų kaimynų, greitai nusileidžiu apačion. Lauke nuostabus oras. Lengvas vėjas iš kažkur atneša žydinčių alyvų ir liepų aromatą. Jis suveikia man kaip priminimas, kad rytoj grįžta mano draugas. Pagaliau po dviejų savaičių galėsiu jį apkabinti ir išsipasakoti. Tabakas ir Tomašas, tai du mano mylimiausi vyrai, kurie veikia mane taip, kaip antidepresantai.

Lėtai mindžikuoju šaligatviu, pakeliui apžiūriu mano jau šimtą kartų matytas sienas. Užsimerkiu ir giliai įkvepiu. Mano malonumą sudrumsčia Tabakas, kuris savo aštriais nagučiais įbrėžia man odą. Matyt, jam ne prie širdies tokie naktiniai pasivaikščiojimai ir jis nori išsinerti iš mano rankų.

— Baik, mažuti, man skauda! Tuoj grįšime, — sakau, bandydama jį nuraminti. Kaip atsakymą išgirstu nepasitenkinimo pilną miauksėjimą.

Visai nelauktai pro mano akis praslenka šešėlis. Priešais save išgirstu bėgimą. Akimirkai mano širdis vos nesustoja. Mažas malonumas naktį gatvėje sutikti kokį tipą. Dairausi į šalis ir vos neišmetu katino iš rankų, kai pajaučiu, jog prie manęs kažkas artėja.

— Tai jūs, Marija? — klausia švelnus ir pažįstamas balsas. — Aš jūsų ieškojau čia.