Pamiršk mane rytoj

3 Prisiminimai

Tamsu. Einu link geležinių garažo durų. Lauke vėlus vakaras, iš dangaus krenta šaltos snaigės. Jos patenka man ant plaukų ir ištirpusios tampa srovele, kuri nuteka švelnia mano kaklo oda.

Žibintu pasišviečiu spyną, raktų rišulyje bandau rasti tinkamą. Spraktelėjus spynai atidarau sunkias, surūdijusias duris. Surandu jungiklį ir garažą užlieja šviesa. Paskendusi šėšėliuose stovi geležinė kumelė.

Tai 1997 metų ,,BMW 728". Juodos spalvos sedanas atspindi iš lemputės sklindančius spindulius. Lieti ratlankiai blizga it nauji, nors automobilis jau ne pirmos jaunystės. Negaliu atitraukti nuo jo akių. Mane kažkas traukia prie šio automobilio. Tai lyg magnetas.

Perbraukus ranka per kapotą pajaučiu šilumą po delnu. Pirštu galiukais liečiu įšilusį metalą. Jie, tarsi atgiję sutūkčioja, pajutę po metalu įkalintą galią.

Išsiėmusi iš kišenės duotus raktelius nedrąsiai atrakinu automobilį. Šalia jo pastebiu dėžę. Ją apžiūrėjus suprantu, kad tai ta pati dėžė, kurią man paliko dėdė Vycia, joje guli tepalų filtrai. Juos žadėjau pakeisti. Tačiau to daryti neskubu, o šiaip jau ir nėra ko, nes senolis manęs to daryti pats neprašė. Aš pati pasisiūliau. Pamaniau, kad tai bus naudinga praktika, nors aš ir mergina.

Nuo mažų dienų mane žavėjo viskas, kas susiję su automobiliais. Augdama čia, vaikų namuose, visada geriau sutardavau su berniukais nei su mergaitėmis. Augau kartu su jais, žaidžiau mašinėlėm ir lėktuvais. Tad neteko peštis dėl barbių ir kenų.

Kartais galvoju, jog gimiau ne savo kūne. Dar iki šiol ant mano komodos stovi keli automobilių ir lėktuvų maketai.

Užsisvajojus ir atsipalaidavus, atidarau vairuotojo dureles ir krentu tiesiai į odinę sėdynę. Jaučiuos taip, lyg krisčiau į pūkais nuklota taką. Tvirtai griebiu vairą į savo rankas, įjungiu žibintus, bet staiga atšoku nuo vairo ir netyčia pypteliu. Priešais mane stovi pažįstama fizionomija, vilkinti ,,trijų paloskių" kostiumą.

- Dėl Dievo meiles, Evaldai! Kaip čia patekai? – klausiu. – Išgąsdinai...

Išlimpu iš BMW. Atsirėmiu rankomis į klubus ir stoviu priešais jį. Evaldas šypsodamasis atsako:

- Durys buvo atviros. O tu, mažule, tokia užsisvajojusi, kad tiesiog gražu stebėti...

Jis paima mano ranką ir švelniai braukia per ją savo lūpomis. Kita ranka pritraukia mane artyn, paskui abiem rankomis, suėmęs mano klubus, pasodina ant automobilio priekio. Grubiai praskiedžia mano kojas, įsiterpia tarp jų, ir apdovanoja galmonėm mano veidą, kaklą ir lūpas. Jis po truputį leidžiasi vis žemyn ir kaišioja savo letenas po mano megztiniu. Tuo tarpu aš, atsitokėjusi nuo patirto malonumo grįžtu realybėn ir iškvošiu pro dantis:

- Suprantu, jog tu toli gražu ne romantikas, tačiau nepatarčiau taip skubėti...

Mano protas kužda man kažką negero, nors širdis ir siaučiantys hormonai tik skatina jam atsiduoti. Evaldo veide šmėsteli bjauri grimasa: šalta šypsena ir ugnelės akyse. Mane tai gąsdina. Ir ne veltui. Jis griebia mane už smakro ir suspaudžia.

- Na, nenori, kaip nori. Vėliau pasigailėsi! – rėkia jis man į ausį.

Aš jį atstumiu šalin, staigiai griebiu pirmą pasitaikiusį daiktą nuo lentynos. Tai kažkokią priekinės važiuoklės dalis. Jis seka mane žvilgsniu ir atsidusta.

- O, Marija, Marija, maže mano, - kužda Evaldas kaip gudrus paukštelis. – Vaidini nepasiekiama? – Nusijuokia. – Vis vien mano būsi...

- Nešdinkis! – šaukiu.

- Oi, bėgu, bėgu jau!

- Aš pradėsiu rėkti. Pakviesiu dėdę Vycia.

Evaldas stovi išmetęs rėmą ir juokiasi:

- Ir kogi tave tas senis sužavėjo? Duoda gerai? Ar tik nebūsi eilinė barakuda? – šmėsteli galva link BMW. – O tačkė nebloga, nebloga.

Aš pradedu nervintis, supykstu taip, kad parausta skruostai, rankos dreba iš įsiūčio nuo jo žodžių. Metu važiuoklės dalį į jį, tačiau nepataikau. Šaižus metalo garsas nuaidi per visą garažą. Pastebiu, kad Evaldui tai labai nepatiko. Jis tramdosi. Atsistoja ir išeidamas sako:

- Dar pasimatysim, katyte. Paliubomu.

Po šių žodžių dingsta ,,Adidas" kostiumas su jį vilinčiu šeimininku. Ir aš ir vėl lieku garaže viena.

***

Praeitis keistas dalykas. Kartais atrodo, jog ji lydi kiekviename žingsnyje. Nuo jos priklauso mūsų dabartis. Nors kaip ir norėtume, kai kurių dalykų negalime išbraukti, nei iš galvos, nei iš gyvenimo. Jie tarsi savotiškas antspaudas mūsų poelgių, elgesio, kančių. Antspaudas, kuris išskiria mus iš kitų.

Tačiau laikui bėgant supratau, kuo mažiau apie tai galvojame, tuo lengviau, nes tai slegia. Išvis tai keistas dalykas. Juk retai kada susimąstome, jog mūsų pačių nekontroliuojamos mintys būna pražūtingos ir tampa baisiausiu akligatviu mums.

Iš tiesų tai vienas didžiausių mano trūkumų. Aš per daug mąstau. Ypač apie praeitį. Tad, žinoma, susikuriu problemų ten, kur jų galbūt nėra.

Tingiai žvalgaus pro langą, laikydama puodelį karštos arbatos. Nuseku kiekvieną pravažiuojantį automobilį akimis. Bandau nužvelgti kiekvieną vairuotoją ir automobilio markę.

Paupio gatvė ganėtinai rami, čia nėra didelio eismo, taigi, ramiais vakarais galima žvalgytis pro langą, grožėtis Užupio peizažu. Tiesa sakant, Užupis vienas įdomiausių ir žavingiausių Vilniaus rajonų. Jis lyg mažas prieglobstis, salelė meniškos sielos asmenybėms ir ne tik. Autentiški pastatai, siauros gatvelės, šalia tekanti Vilnelė, retą palieka abejingu jo grožiui ir paslaptingumui.

Atidarau langą ir įkvėpiu gaivaus pavasario oro. Šalia manęs išdygsta ir mano rainius Tabakas. Jis mano kompanionas, kuris neleidžia man vienai liūdėti. Niekada negalėčiau pagalvoti, jog katinas gali būti toks socialus ir draugiškas. Jam nepatinka būti vienam, visada ras būdą net tada kai tu nenori, užšokti ant rankų arba pasimeilinti prie tavo kojų. Paimu savo senjorą ant rankų ir priglaudžiu prie krūtinės, jis meiliai murkia ir mynko letenėlėm mano marškinius. Beveik kaip tądien, kai priglaudžiau jį iš prieglaudos. Žmonės dažnai klysta manydami, jog gyvūnai iš prieglaudų kažkuo prastesni už veislinius, dovanotus giminaičių ar draugų. Ne, jie atsidavę, dėmesingi ir ištikimi draugai.

Nulipu nuo palangės kartu su katinu ir puodeliu arbatos. Ieškau šlepečių, bet nerandu. Niekaip negaliu prisiminti, kur buvau jas nukišusi. Šiame bute yra vienas keistas dalykas – jame nuolat dingsta šlepetės. Tačiau po kurio laiko jos atsiranda tai katino guolyje, tai ant spintos, tai šio buto šeimininkės lovoje, kuri man nuomoja kamabrį. Kartais galvoju, kad čia katino darbas. Jis bus čia letenas prikišęs.

Vos apie tai pagalvoju, Tabakas pradeda raitytis ir draskytis mano rankose. Paleidžiu jį. Jis, lyg perskaitęs mano mintis, atsisuka išgąsčio pilnom akim.

- Ech, gudruoli! – šaukiu. – Kur jau bėgi, rubuili?!

Negaliu ant jo dėl to pykti. Visi mes turim savo keistenybių ir įpročių, kurie ne retai kitiems nepriimtini. Nieko nepadarysi. Kokia šeiminkė, toks ir katinas. Tad krypuoju virtuvės link norėdama išplauti indus ir sutvarkyti tą choasą, kuris paskutinę savaitę apsigyveno šiuose namuose.

Kol plaunu indus išgirstu kažką skambinat į duris. Nemanau, kad tai Marta. Ji taip anksti negrįžta iš darbo. Išsiskalauju rankas po tekančiu vandeniu ir nusišluostau jas į džinsų šonus. Bėgu atidaryti durų. Pro durų skylutę pamatau vaikiną, kuris vilki baltas kelnias ir leopardo rašto marškinius. Kažkuom man jis primena sutenerį iš rusiškų serialų. Geriau įsižiūrėjusi pastebiu dailiai sušukuotus auksaspalvius plaukus. Ir vos negriūnu aukštielnika, kai suprantu, jog čia Tomašas.