Pamiršk mane rytoj

10 Intelektualus vakaras

- Gal malonėtum paaiškinti visa tai? – Tomašas mosteli ranka į Martos pusę.

- Nieko ypatinga.

Tomašas įtariai dėbteli ir suraukia kaktą. Žino, kad meluoju.

- Gerai, gerai. Pasikolinau butelį konjako, o Marta pastebėjo, jog jį slėpiu. Jei nebutum atėjęs, garantuoju, kad man tektų išklausyti paskaitą apie alkoholizmą.

Mano draugas pradeda juoktis. Nusimeta švarką ir atsisėda ant leisgyvės taburetės, kuri neatlaiko Tomašo svorio ir lūžta. Jis griebiasi už staltiesės ir viskas: puodeliai, vaza su pamerktom gėlėm, grikiai, kačių ėdalas, krenta ant jo.

Aš negaliu nustoti juoktis.

- Tai bent skrydis apačion! - tariu ir neslėpiu plačios šypsenos.

Netrukus ir Tomašas pradeda juoktis. Padedu jam atsistoti ir patraukiu visą gėrį užkritusį ant jo. Taip pat ir sulūžusią taburetę. Vaizdelis, žinoma, linksmas, tačiau Marta netrykš džiaugsmu, kai pamatys, kad mes gadinam jos inventorių.

Draugas nusišluosto ir padeda man sutvarkyti jovalą.

- Žinai, tu ir aš netvarkos karalius ir karalienė, - juokauja jis.

- Pripažnsiu, taip. Netvarka mus dažnai lydi, - pritariu.

Sumetu šukes ir visą kitą į šiukšliadėžę. Išsitraukiu prancūziško konjako butelį ir taures. Įpilo į jas nedidelį kiekį šio dangiško gėrimo.

- Laikyk, - kreipiuosi į Tomašą ir duodu jam taurę. Jis padėkoja ir mįslingai žvelgia pro langą tolyn. Atrodo sunerimęs ir taip paskendęs savo mintyse, kad pamiršo, kur esąs.

Aš jo nekalbinu. Išmaukiu vienu gurkšniu konjaką ir įsipilu dar. Būtų nuodėmė neišgerti jo daugiau. Juk tokiai dalykai nesimėto, o ir kainuoja nemažai. Tiesa?

Prieinu prie Tomašo, padedu jam ranką ant peties ir bandau atspėti jo mintis. Man įgriso tyla. Kartais pati pabūgstu mane supančios vienatvės. Tos tuštumos, supančios ne tik aplink, bet ir tūnančios mano viduje. Ta spengianti tyla tampa įkyri ir ją išvaikyti gali tik pokalbiai su brangiu žmogumi.

- Dėl darbo nerimauji? - teiraujuosi.

- Na, taip. Įvyko nedideli nesklandumai darbe. Vienai įtakingai klientei nepatiko virtuvės interjero dizainas, nors prieš tai rodžiau brėžinius ir jai viskas tiko. Tad sulaukiau grasinimų iš vadovo ir...

Nemanau, kad jis sunerimęs dėl to. Jis puikus dizaineris, išmano savo darbą, turi gan didelį pastovių klientų ratą. Priežastis slypi kur kas giliau.

- O jei iš tiesų? - bandau išpešti kuo daugiau informacijos.

Jis išgeria konjako taurę ir pastato ją ant virtuvės stalo. Tomašo veidas liūdnas, delnai prakaituoti, akys nusiminusios, tačiau ieškančios nors kruopelytės vilties. Mindžikuodamas galop prataria:

- Grįžta Mantas iš Italijos. Sulaukiau gandų, jog ten jis buvo toli gražu ne darbo reikalais. - Tomašas pakelia akis ir savo skvarbu žvilgsnį nutaiko į mane. - Jis buvo man neištikimas.

Aš atsidūstu. Pati nepastebiu kaip atsisėdu. Atsisuku į langą, matau savo neryšku atspindį. Mano veidas iš liūdesio ir nusivylimo labiau primena kaukę. Griebiuosi už kaktos ir permetu plaukus per pečius. Negaliu patikėti savo ausimis. Niekada negalėčiau pagalvoti, kad Mantas galėtų išduoti Tomašą. Jis buvo tas žmogus, kuriuo patikimumu neabejoji, pasitiki, nors galbūt menkai pažįsti. Man skaudu matyti draugą kenčiantį. Atsistoju ir stipriai, stipriai apkabinu.

- Ei, užteks, Marija. Ne mažas vaikas, susitvarkysiu. Pats kvailys, kad leidausi jo mulkinamas. Turėjau pagalvoti, kuo visa ta kelionė gali baigtis.

Neklausau Tomašo ir vis vien nepasiduodu. Žinau, jam skaudu, bet jis nenori to rodyti.

- Čia tik gandai, mielasis, - guodžiu jį. - Tiesiog gandai, kurių pretekstas pavydas. Netikėk, Tomašai, nesąmonėmis. Išmesk tai iš galvos. Viskas.

Dabar jis paima Martos konjako butelį ir atidaro langą šaukdamas:

- O gal prisigerkim?! Ką? Ir mums daugiau nieko nereikia, Mari.

Jis pradeda daužyti viską, kas pasitaiko po ranka. Apsėstas maniakiško juoko, jis atsisuka į mane.

- Ką tu žinai apie meilę, Marija?

Jo žodžiai mane perveria iki širdies gelmių.

- Taip, Tomašai, aš nieko nežinau. Aš niekad nieko nesuprantu. Tai gal tu tada mauk iš čia? - Pamoju galva durų pusėn.

Noriu dingti iš virtuvės. Man susidvejina Tomašo siluetas ir aš susverdėju, atsitrenkus į sieną, suklumpu.

Mano svečias ir didžiai gerbiamas ponas atsisuka. Na, štai išsigando visažinis. Man aptemsta akyse, girdžiu Tomašo balsą.

- Dieve, Marija, kas tau?! Labai bloga?

Nieko jam neatsakau, nors bjauriuosi juo dabar, nesipriešinu, leidžiuosi juo nešama. Jis paguldo mane ant sofos svetainėje. Įsižiūriu į gėlėtus tapetus. Noriu matyti bet ką, tik ne jį. Tik ne dabar.

- Atleisk. Atnešiu vandens. Turbūt padauginai šiandien, - ištaria ir jo auksaspalvė galva pradingsta tarpduryje.

***

Galva jau nebesvaigsta, tačiau silpna. Tomašas niekaip nenorėjo manęs palikti vienos. Ir ypač, kai pasakiau, kad sulaukiau žinutės iš autoserviso, kad automobilis sveikut sveikutėlis laukia savo šeimininkės. Jis žino, jog aš negaišiu laiko ir kuo greičiau norėsiu susigrąžinti savo didžiąją meilę. Tad nieko nelaukdamas, jis pavakarieniavo. Na, bent jau užkando tuo, kas liko iš kotletų ir grikių košės.

- Nieko nežinau. Pavešiu tave, jei jau tau taip dega. Nesuprantu, kodėl taip skubi? - klausia kramsnodamas agurką.

- Nes turiu reikalų ir automobilis man reikalingas.

- Mhm. Įdomu, kokių jau skubių reikalų tu turi? - neatstoja jis.

Atsidūstu. Kartais Tomašas būna nepaprastai įkyrus. Nemanau, jog jis šįkart supras mane. Aš tiesiog noriu žinoti, jog toji geležinė kumelė stovi vidiniame kieme ir aš bet kada galiu nuvykti ten, kur noriu. Bet ką aš bandau apgauti? Aš girta ir silpna. Tomašas atsisuka, lyg perskaitęs mano mintis.

- Na, turi nors prablaivėti.

- O tu baik čepsėti, - sakau ir nusitaikau koja į šlaunį.

- Jėzau, pavalgyt neduoda. - Jis vienu mostu nustumia mano kojas šalin. - Darai nusikaltimą prieš vyriškąją giminę.

Nusišypsau. Ech, tas mano draugelis. Džiugu, jog nebeliūdi. Tačiau žinau, jog jam skaudu. Jis mylėjo Mantą visa širdimi.

- Tomašai, - kreipiuosi ir atsisėdu. - Jei tau reikės pagalbos, žinai, kur kreiptis. Tame nėra nieko gėdingo.

Jis pasižiūri į mane taip, lyg aš jį laikyčiau silpnu, bet nieko nesako.

- Gerai, raudonkepuraite. - Taip jis mane vadina po to, kai pasikeičiau plaukų spalvą į raudoną. - Judam. Matau, jau geriau jautiesi.

Jis padeda man atsistoti. Aš apsiaunu batus ir slenkame link išėjimo.