Pamiršk mane rytoj

13 Vieniša

Kokia graži ta šviesoforo šviesa tamsią naktį. Ypač toji raudona. Vienu metu ji man primena Kalėdas. Vėliau tampa lyg draudimo ir pavojaus signalu. Šlapias sniegas dar labiau ištirpsta, kol pasiekia asfaltą. Atšiaurus vėjas pūsto jį tai šen, tai ten. Viskas susilieja į vientisą naktinį pasaulėlį, kuris ne itin noriai atsiskleidžia pašaliečiams. Jam užtenka savo kiek erzinančio triukšmo, tačiau jis vienu metu žavingesnis už bet kurį kitą, nes nėra nieko tobulesnio už tai, ką sukūrė gamta.
Iš patamsės išvažiuoju aš. Juodas ,,BMW 728", apgaubtas šėšėlių, nerimastingai važiuoja siauru keliu. Iš abiejų pusių supa spygliuočių miškai. Pro stiklą pralekia tai vienas, tai kitas namas. Jau pasenę langų valytuvai darbuojasi kiek įmanydami. Dygliuotos padangos kapsto sniegą ir nepasiduoda net ledu padengtai pakalnei. Automobilis suriaumoja, norėdamas išlaisvinti jame tūnančią galią, ir palikdamas jos dalelę gamtai. Aš skrieju keliu ir skęstu mintyse. Kažkur kitur aš ne čia. Automobilis savaime važiuoja. Atrodo, jog jis pats mane veža vis tolyn, nesibaigiančiu ir vienodu keliu. Gal aš važinėju ratais? Ir aš tik keleivė, tik keleivė, kuri vis dar neatranda tinkamo kelio. Vaikštau šunkeliais, takeliais. Vis ne tais, kurie skirti.
Galbūt šįkart nuklysiu ten, kur mane myli ir vertina? Bet ar mane kažkas gali mylėti? Aš galiu rūpėti? Priimti šilumą ir pati ją skleisti. Ne, Marija, baik. Tau neskirta. Tik ne tau.
Vidinės abejonės ir skausmas nepastebimai išsiveržia į išorę. Suinkščiu. Tarsi šunytis. Mažytis ir bejėgis. Tačiau net jis žymiai stipresnis ir geresnis nei aš, jis tiki žmonėm, tiki jųjų meilę, jį daug kas mylės. O kam reikalinga aš?
Man trūksta oro. Atsidarau vairuotojo pusės langą, bet to maža. Staigiai sustabdau BMW, užspaudžiu rankinį stabdį. Nučiuožiu šonu į priešingą juostą. Išlipu iš automobilio keturiomis ir susmingu vidury kelio. Krentu į šlapią sniegą, sumaišytą su purvu. Ant mano plėšytų džinsų jis tirpsta greitai, lygiai taip pat, kaip bėga laikais. Jis pavirsta balute, kurioje iškyla mažytė smėlio pilis. Ir net ji, ilgainiui, suviliota vėjo, įsisupa į jo glėbį.
Atsistoju ir suprantu, kaip noriu apkabinti pušį. Ji tokia pat jauna ir sužvarbusi stygso prieš mane. O ji, suprasdama mane, perbraukia savo liaunom šakom per mano plaukus ir visas likęs miškas sugroja savąją melodiją man. Aš jaučiu, jog visgi nesu viena, sušunku ir atsisuku į ant kelio paliktą automobilį, kurio vairuotojo durelių taip ir neuždariau. Pastebiu, kaip įjungti žibintai tamsoj šviečia it žvaigždės. Vienu metu man pasidaro baisu, tačiau atsisėdus ant kapoto nusiraminu ir pakeliu akis į dangų, kuriame suka ratus snaigės.