Pamiršk mane rytoj

6 Naktibalda

 Grįžusi radau Martą virtuvėje. Medinis atviras langas įleido rytmečio vėjelį, kuris mainais pasiėmė nuodėmių ir vargų kupinus cigarečių dūmus. Ežiuku kirpti plaukai styrojo į šalis. Gilios it vandenynas akys įsitebeilijo mano pusėn. Tačiau veidas liko abejingas, neišdavė jokios emocijos.

- Kur buvai? - paklausia nepasisveikinus.

Pastumiu taburetę link savęs ir atsisėdu greta. Mano kojos, išvargintos naktinių šokių klube ir aukštakulnių, atrodo kiek sutinusios.

- Su Tomašu. Klube, - trumpai atsakau.

Ji pagauna mano žvilgsnį ir tartum jausdama, kad nesakau visko, padeda cigarilę į peleninę ir užduoda dar vieną klausimą:

- Ištoškai nuotykių ir naujų pažinčių?

- Ne. Na, bent jau ne visai...

- Brangioji, gali man nieko nepasakoti, jei nenori. Aš tau ne mama, ne giminaitė. Tiesa pasakius, niekas.

Mane sujaudina Martos žodžiai. Nenoriu nuo jos atitolti. Kartais svetimi žmonės tampa artimesni nei tie, su kuriais tave sieja kraujo ryšys. Juolab nenoriu, kad ji manytu, jog ji man niekas, tuščia vieta. Pakeleivė, kuri atsitiktinai man nuomoja butą. Juk per šiuos tris metus ji man atstojo motiną, kurios šilumos, supratimo ir palaikymo niekad neturėjau. Nusprendžiu pasakyti jai viską.

- Ieškojau darbo. Su Tomašu nuvykome pas Pavelą ir jis vėl sutiko mane priimti.

Ji išplėtė savo mėlynas akis.

- Kodėl ten? Puikiai supranti, kad ten dirbti nėra pats geriausias pasirinkimas. Nesaugu. O apie padorumą jau nekalbu! Galėjai įsidarbinti bet kurioje parduotuvėje ar kur kitur.

Šie žodžiai man lyg žirniai į kaktą. Staigiai šoktekiu nuo taburetės ir susiraukiu.

- Po galais! Kur? Į ,,Maximą"? Už minimumą?! Tu juokauji? - sakau.

- A. Šit kaip. Gražiai gyventi visi nori. O pinigų tuo labiau. Ne kvaila mergina esi. Mokytis reikėjo. Kodėl metei studijas? Nebūčiau tavęs išmetus laukan, jei ir nuomos mėnesinės nesumokėtum.

- Marta, prašau tavęs, baik. Nenoriu būti kažkam skolinga. Toj košėje aš ne pirmą kartą. Tomašas pažįsta Pavelą, jis neleis manęs nuskriausti.

- Tomašas! Tomašas! - šaiposi ji. - Gal laikas suaugti, panelyt? Visada už jo nugaros nestovėsi.

- Jis labai daug dėl manęs padaręs, - tariu ir atsidustu. - Aš juo pasitikiu, Marta, labiau nei kuo kitu.

Ji tik palinguoja galva ir atsistoja įsipilti vandens į puodelį. Stabteli priešais mane. Nori kažką pasakyti, tačiau suabejojusi išeina iš virtuvės.

...

Po mūsų pokalbio nuskubu į vonią. Palendu po vėsaus vandens srovele. Vakarinis makiažas pavirsta tamsiais dažais, kurie lėtai nuslenka kanalizacijos vamzdžio link. Ištrenku plaukus arbūzo kvapo šampūnu ir išsimuilinu naminiu muilu. Išsimaudžius susivinioju į ilgą rankšluostį. Žvelgiu į savo atvaizdą veidrodyje. Ranka nubraukiu per užrasotą stiklą, kad galėčiau matyti save ryškiau.

Raudoni plaukai, atgavę savo buvusią formą, pradeda palengva banguotis. Likęs tušas, subėgęs į raukšleles ties akim, jo liekanas nuvalau vatos diskeliu. Prakaulūs veido bruožai ir liesi pečiai, ilgos kojos, liesas liemuo - viskas, šiandien man atrodo atgavę jaunystę.

Grakščiai žengiu ir palieku vonią. Tyliai atidarau savo kambario duris. Ant pilkšvo pledo išsidriebęs miega Tabakas. Apsivelku naktinius ir švelniai paimu jo didenybę į rankas. Katinas meiliai sumurkia, pakutena man nosį ūsais ir apsiverčia ant nugaros. Palendame po pledu ir griūname į lovą, apsvaigę nuo miego bei laukdami, ką mums atneš rytojus.