Pamiršk mane rytoj

26 Draugės svetingumas

Margaritos namai labai jaukūs ir šiuolaikiški, žinoma, nepalyginsi su Martos aristokratišku stiliumi, tačiau tai skonio reikalas. Daugiabutis, naujos statybos namas, pro balkoną matoma graži panorama į laukus. Žvelgdamas čia gal ir neatrasi kažko neįprasto, bet gali pajausti, kad esi atitolęs nuo miesto šurmulio ir gamta visai šalia tavęs, vos ištiesus ranką į tolybes.
— Taip ir galvojau, kad pasirinksi kažką panašaus, tavęs netraukė miesto centras— sakau, turėdama omenyje butą.
Ji, pritardama palinksi galva, užpila karšto vandens iš virdulio ir atneša mums kavos.
— Dėkui, — tariu.
— Prašom. Pirkau jau jį su pilnu remontu. Žinoma, yra detalės, kurias norėčiau pakeisti, bet šiaip mane viskas tenkina. Be to, už tavo nugaros miegamasis, jei norėsi likti nakvoti, galėsi miegoti mano lovoje.
Mielai pabūčiau pas Margaritą ilgiau. Po tiek laiko ji atrodo pasikeitusi. Kažkuo švelnesnė, mandagesnė, supratingesnė. Nors mano prisiminimuose ji vis dar ta pačia išdykėle Margo, su kuria aš išaugau po vienu stogu.
— Žinai, tavo pasiūlymas geras, po naktinės pamainos man reikia gerai išsimiegoti. Namo važiuoti tingiu.
Atsigėriu karštos ir nusprendžiu pagaliau papasakoti, apie šiandieninį įvykį, nes, mano nuomone, dabar pats tas laikas.
— Tiesa, Margo, šiandien darbe neapsiėjau be incidentų. Būtent dėl to perskambinau ir nenorėjau, kad atvyktum į klubą, nors turbūt tavo būtų įleidę, jei esi ten buvusi.
Ji kurį laiką įdėmiai įsistebeilija į mane. Po to jos žvilgsnis neramus, laksto nuo vaizdo lauke iki manęs.
— Gerai, jog neatvykau. Manęs ten nelaukia, Mari, — sako.
Aš suraukusi kaktą klausiu:
— Kodėl?
— Pasakojau tau apie savo darbą. Ne kartą teko būti labai įtakingų žmonių palydovę. Ir aš esu nemažai mačiusi. Tad galiu būti įtraukta į nepageidautinų žmonių sąrašą.
Kilsteliu antakius ir iškvėpiu.
— Wow! Nieko sau. Nemaniau, kad tai taip painu ir pavojinga. Ko gero, stovėti prie autostrados yra saugiau. Todėl tu ir mesti to negali...— tęsiu kalbą pati sau mintyse, bet viskas išsprūsta garsiai.
Margarita paima nuo stalo cigarečių pakelį ir užsirūko, prieš nosį pastatydama peleninę.
Aš atidarau langą, pasiėmusi Margaritos ,,Winston Blue” cigaretę, užsirūkau ir atsistoju šalia jo.
— Ką žadi toliau daryti? — klausiu.
— Nežinau, nežinau. Tai kas buvo, tu taip ir nepapasakojai?
Įtraukiu dūmų ir pradedu savo pasakojimą:
— Aleksandro vos nesumušė keli vyrai. Jis prasmuko nepastebimai, stebėjo mano šokį, o po to netoli jo prisėdo toks Sergėjus ir jo sėbrai. Žodžiu, jie jį užsipuolė ir dar taip, lyg jį pažinotų, o jis būtų rimtai priviręs košės...
— Sakai Sergėjus? — Ji pakelia galvą ir iš jos veido eilinį kartą išskaitau nuostabą ir susidomėjimą.
— Na, jį taip vadina Pavelas. Nesu užtikrinta, ar tai jo tikras vardas, — sakau.
— Banditai nekeičia vardų į kitus vardus dažniausiai. Jie labiau naudoja pravardes.
— Na, neišmanau mafijos reikaluose, ar ko ten...
— O turėtum, — įsakmiu tonu taria Margarita.
— Tu apie jį kažką žinai? — paklausiu jos, norėdama sužinoti kuo daugiau apie jį. Na, žinoma, gal radusi siūlo pradžią sužinosiu daugiau ir apie Aleksandrą, jei jis su viskuo šiuo susijęs.
— Teko girdėti, kad toks yra ir tiek, — abejingai taria, bet aš jaučiu, kad ji žino kur kas daugiau, nei nori pasirodyti žinanti.
Kambarys paskendęs dūmuose, aš pilnai atveriu langą ir pasineriu į savo apmąstymus.Tik aš viena šioje painiavoje aš įsipainiojusi iki kaklo ir kelio rasti negaliu.
— Kas jus sieja su Aleksandru? — netikėtai išgirstu klausimą.
Sukryžiuoju rankas ant krūtinės ir atsisuku Margaritos pusėn.
— Faktas, kad tikrai ne meilės aistros, — atsakau. — Tiesa pasakius, kol kas pati nelabai suprantu...
— Nori pasakyti, kas jūs net ne...— lemena ji. — Na, žinai...
Aš užverčiu akis į viršų ir pradedu lėtai vaikščioti iš vieno kambario kampo į kitą.
— Ne. Gal todėl, kad dar nebuvo tinkamos progos. Numanau, kad jo ketinimas permiegoti su manimi paaiškina jo kaip prielipos elgesį.
— Nebūčiau tokia kategoriška. Abejoju, ar jis taip stengtųsi pelnyti tavo palankumo, jei jo vienintelis tikslas būtų seksas. Seniai būtų išėjęs ieškoti labiau prieinamos.
Man sunku tikėti Margaritos žodžiais kaip ir nuoširdžiais vyrų jausmais.
— Tai gal kažko kito siekia? — klausiu retoriškai savęs.
...
Labiausiai mane erzina tie tamsūs automobiliai, kurie kasnakt stovi netoli Martos namų. Viskas prasidėjo neseniai, vos po to nuotykio klube.
Nežinau, ar jie galvoja, kad aš kvaila ir nepastebiu, kad mane stebi, ar man jau vaidenasi persekiotojai, ir tai tik nauji keistų pomėgių gyventojai.
Tačiau labiau tinkamas pirmas variantas, nes klube jau kelios dienos, kai nematau Sergėjaus, Aleksandras vengia pasirodyti Užupyje. Tiesa pasakius, sumažėjo ir jo skambučių man, o tai jau kelia man įtarimus ir byloja, kad ir man jau laikas sunerimti.
Jaučiuosi paskendusi tarp melo ir intrigų pinklių. Vis dažniau dairausi pro langą, vis dažniau mano darbas tampa man atgrasus. Nei Aleksandras, nei Margarita nesiteikia man paaiškinti, kas vyksta.
Tomašai, po galais, grįžk greičiau...