Pamiršk mane rytoj

9 Nepatikėsi

Vos grįžus namo surenku Tomašo telefono numerį. Jis gan ilgai nekėlė ragelio. Tačiau aš pasigailėjau, jog išvis paskambinau ir bandžiau kažką įrodyti, nes mano draugelis viską paleido vėjais.

- Baik juoktis. Man tikrai tada nebuvo juokinga, - sakau Tomašui ir įmetu grikių pakelį į verdantį vandenį.

Girdžiu jo prunkštimą pro telefono ragelį.

- Marija, tu tikrai negalima žiūrėti kriminalinių filmų. Nejau tu rimtai?

- Tu būtum matęs jo veido išraišką. Ir tuos vyrus, o jų džipai! Su tokiais nors po tundrą važinėk.

- Mhm. Tai ko kelelapio nepaprašei? - šmaikštauja Tomašas.

- Tu tik juokelius mėgsti.

- Taip, labai, - pritaria jis ir nė kiek nesurimtėja. - O dar labiau skaniai pavalgyti. Ir ko gero dabar neatsisakyčiau.

Dabar metas paiimti vairą į savo rankas.

- Na, gali užsukti į svečius. Tabakas mielai grikiais pasidalins. Manau, bus nebus prieš palaikyti kompaniją žaviam vyriškiui.

- Moterie, tik grikius ir virti moki. Ech. Tiek to. Užsuksiu. Tik gal atsiras kažkas dar be grikių?

Kyšteliu galvą į šaldytuvą, randu vištienos faršo dėžutę ir ilgą agurką. Padedu telefoną į šalį. Susirandu tinkamą dubenį faršui, įmušu tris kiaušinius, pridedu prieskonių. Palaukiu, kol sušils keptuvė ir apkepu joje svogūnus. Galiausiai ir jie patenka į dubenį su faršu. Suformuoju plokščius ir nedidelius kotletus, kurie išvilioti maltuose džiūvėsiuose, patenka į keptuvę.

Atsikvėpiu. Man niekaip neduoda ramybės šiandienos reginys. Nujaučiu, jog man tikrai nepasivaideno. Bet ką jie veikia tokioje vietoje? Čia nemažai turistų, gyventojų, kurie mielai pažiopsos. Ne. Turbūt aš klystu. Tomašas teisus - aš perdėdu. Be to, kam man kišti nosį į svetimus reikalus? Nusiramink, Marija.

Į virtuvę ateina katinas, užuodęs kepamos mėsos kvapą.

- Na, murkliau. Kaip laikais? Pasiilgai manęs?

Tabakas murkia ir mynko mane letenom.

- Vietoj pagalvės ir guolio? Mažiuk mano! - kuždu jam į ausį. O jis, lyg supratęs mano žodžius, pritariamai miauksi.

Prisimenu prarastą degtinę ir pradedu ieškoti kažko, kas galėtų ją kompensuoti. Kol darinėju virtuvės spinteles, užkliudau valerijonų tinktūra. Ji nukrenta ant plytelių, katinas žaibiškai sureaguoja ir iššoka man iš rankų.

- Na, nors tau šiandien pasisiekė...

Perverčiu kotletus mentele. Atimu iš katino buteliuką, kuris buvo nesandariai uždarytas ir nors nesudužo, tačiau skysčio likučiai ištekėjo. O Tabakui ir to užteko, kad dabar vartytųsi it gyvatė. Paglostau jo galvą, jis negali atsitokėti nuo patirtos ekstazės. Ir atrodo juokingai.

Palieku savąjį žvėrį virtuvėje ir nušuoliuoju į Martos miegamąjį. Įtariu, jog ir ji mėgsta ir turi ką išgerti. O ir kelių dingusių mililitrų nepasiges. Tikiuosi. Bet ar geram nuomininkui gaila? Ne, Marta tikrai nėra guodi.

Mano hipotezė pasitvirtino, kai už jos lovos, prie naktinio stalelio, radau prancūziško konjako butelį. Matyt, kad ne pirmą kartą atidarytas, nes etiketė jau nusitrynusi, o ir šito gėrio ne per daugiausiai. Pauostau. Kvepia viliojančiai. Kiek žinau, Marta visada vertino prancūziškus gėrimus.

- Na, ką, draugeli, prie stalo?

Pasiimu butelį, išeinu iš kambario ir tyliai uždarau miegamojo duris. Kaip tik suskamba durų skambutis. Turbūt Tomašas. Atidarau duris, tačiau įeina buto šeimininkė. Gerai, kad paslėpiau butelį po kardiganu.

- Emmn...labas, Marta, - nedrąsiai tariu.

- Sveika, mieloji. Kaip gardžiai kvepia. Lauki svečių?

- Na, ne visai, - atsakau ir noriu greičiau dingti jai iš akių, kol ne vėlu. - Ir kodėl manai, jei gaminu, tai turiu kažko laukti?

- Nes tau nebūdinga. - Ji pakabina pavasarinį paltą ant pakabos ir nusiauna batus.

Jau susiruošiu eiti, bet ji mane sustabdo ir paklausia:

- Kas po tavo pažastimi?

- Nieko. Aliejus baigėsi. Radau naują butelį svetainėje, - lemenu, tačiau suprantu, kad tai visiška nesąmonė.

Marta kilsteli antakius, o aš nubėgu į virtuvę ir išjungiu kaitlentę. Viena pusė kotletų kiek pridegusi
. Nieko, tiks. Dabar svarbu kažkur paslėpti konjaką. Vos atidarau spintelę pastebiu, kad Marta mane stebi.

- Aliejus sakai? Su laipsniais? Geras aliejus.

- Aš tik laukiu Tomašo.

- O pati nė lašo ir tik uostai?

Marta nesulaukia atsakymo, nes tarpdury jau stovi Tomašas.

- Negirdėjau, kaip atėjai, - sakau jam.

- Durys buvo atidarytos.

Marta palieka mudviejus virtuvėje, žiūrėdama į mano draugą taip, kaip uošvienė į nelabai mėgstamą žentą.