Pamiršk mane rytoj

30 Bendrai

 Keli augaloti vyrai stovi iš abiejų pusių apsupę jaunuolį, kuriam, ko gero, nėra net dvidešimties. Nors jis ir aukštas, tačiau ganėtinai smulkaus sudėjimo, nesportiško kūno tipo, tad net tokiu atveju, jei jis sumanytu bėgti, jam neišdegtų.

Iš jo nervingo trypčiojimo galima suprasti, kad jis toli gražu nėra drąsuolis. Kiekvieną sykį vos kažkam sujudant viršuje, jis pakelia savo dangiškos spalvos akis ir įsmeigia žvilgsnį į tą vietą. Vaikino delnai suprakaitavę, jis perbraukia jais per barzdą, vėliau ir vėl rankas įkiša į kelnių kišenes. Pasitaiso šviesių plaukų kuodą ir vėl mindžikuoja laukdamas. Matyt, jis koks menininkas. Vien iš jo įvaizdžio tai galima suprasti, o ir sudriskę lininiai marškiniai, aptaškyti dažais daug ką išduoda.

Pliki, tatuiruotėmis išmarginti apsaugininkai su pasidygėjimu nužiūrinėja jį. Kartais jų veide šmėsteli bjauri, pajuokianti šypsenėlė.

Netikėtai pasigirsta žmogaus žingsnių garsas. Jaunuolis pats pirmas pasuka galvą ton pusėn. Suurzgia ir prie židinio gulintis rotveileris. Jis pasitinka nuo laiptų lipantį šeimininką. Vyras vidutinio amžiaus, šian bei ten įsimetęs žilas plaukas, dalį veido dengia randas. Jis nulaužia nuo vaisiais nukloto stalo vynuogę ir įsimeta į burną.

— Vaišinkis. Ko stovi? Argi man draugams ko nors gaila, ar tu jau nebe draugas? — kreipiasi jis į jaunuolį.

Namo šeimininkas paragina vieną iš vyrų įpilti jam konjako.

— Tai ką papasakosi? — tęsia jis kalba su vaikinu. — Kažkoks tylus tu šiandien, kad net baisu...

Vaikinas dar labiau susigūžta ir atsitraukia į šalį. Jis žino, jog su šiuo dėdę geriau nejuokauti ir nemėtyti atsakymų gerai jų neapgalvojus.

— Aleksandrai, tai kaip tau mano naujas namas? Gražus ar ne? — neatlyžta jis.

Namas, iš tiesų, prabangus. Vertas ne vieną šimtą tūkstantį eurų. Sienos išpuoštos žvėrių ragais ir galvomis, aplink kailiai ir raudonmedžio baldai. Net šuns grandinė ant kaklo atrodo kaip sidabrinė.

Galima teigti tik vieną, kad šis žmogus maudosi piniguose.

— Viskas tiesiog puiku, — pagaliau prabyla Aleksandras.

— Tu man nepadlaižiauk, snargliau, — piktai taria vyras. — Žinai, kad aš tokių nemėgstu. Geriau išgerk, tai gal tada kalbėsi kaip vyras. — Jis pastumia konjako taurę jam. — Aš tau ne kokia mergiotė, kad pasakas sektum. Tiesa! Girdėjau, kad glaudžiai su ta pana susidėjai...kaip ten jos vardas?

— Marija.

Namo šeimininkas išsidrebia ant kailiais nuklotos sofos ir pradeda nevalingai trinti pirštais.

— Aš negaliu skriausti niekam dėto žmogaus. Ko ji čia dėta išvis? — paklausia Aleksandras, negavęs jokio atsako.

— Matai, ją net dabar stebi mano labai senas ir geras draugas, — sako su ironiška šypsena veide. — Jo vyrai ir turbūt net jis pats matė judu drauge.

— Taip. Jie manęs vos nepričiupo Pavelo klube.

Vyriškis pakelia įsiūčio pilnas akis į vaikiną.

— Na, malonu. Radai vietą, kur pramogauti su savo kekše.

— Ji ne kekšė, — šįkart užtikrintai sako vaikinas.

— Gali vadinti ją kaip nori tu, bet reikalauju, kad daugiau nesiterliotum su ta mergiote! Ar tau aišku?

Aleksandras suraukia antakius ir taria:

— O jei aš ją myliu? Nejau negaliu turėti asmeninio gyvenimo, o tik būti tavo ištikimu tarnu?

Visi aplink šaižiai nusijuokia.

— Ar jūs girdėjote — jis ją myli?! — šaiposi vyras. — Gali mylėti, nors mano šuns subinę, tačiau nesusidėk su Pavelo kekšėm. Mesk ją tučtuojau, jei nenori turėti problemų.

— Bet...kaip man jai viską paaiškinti? — išsigandęs klausia Aleksandras. — Ji pradės manęs ieškoti.

— Nepradės. Mes tuo pasirūpinsim.

Vyriškis staigiai atsistoja ir pamoja ranka, apsaugininkams tardamas:

— Išveskite jį iš mano namų.