Pamiršk mane rytoj

17 Nelaukta kaip visada

Paskutinįsyk perbraukiu juodu kontūrų pieštuku akies voką. Įdėmiai įsižiūriu į veidrodį.
Atrodo, jog trūksta ryškumo, aistros ir seksualumo. Nusprendžiu, kad makiažui panaudosiu dar
raudonos spalvos akių plunksnele ir raudona lupdažį. Visą tą laiką, kai aš ruošiausi prieš
išeidama į sceną, mane stebėjo pavydus ir neramus buvusios kolegės žvilgsnis. Ji nužiūrinėjo
kiekvieną mano kūno lopinėlį, kiekvieną judesį, lyg ieškodama prie ko prikibti.
— Kas tave pastūmėjo sugrįžti, mieloji? — pagaliau prabyla Monika.
— Geras darbas šiaip sau nesimėto. Ypač, jei alga tenkina, — atkertu. — Ir, be to, nemanau, jog
tai tavo reikalas. — Bandau kiek įmanoma labiau išlikti nepalaužiama, neišduoti jokių emocijų.
Tik ne prieš ją, tik ne dabar.
— Mat kaip. Mūsų mažoji katytė moka rodyti nagučius, — taria ir šaižiai nusijuokia.
Vos susilaikau jos neišvadinus kuo nors nepadoriu, tačiau nusprendžiu, kad pirmą darbo dieną
geriau pradėti be keiksmažodžių. Kol aš sėdžiu nuleidus akis ir sukandus dantis, ji ateina ir
atsisėda ant kosmetinio staliuko. Pažvelgia į veidrodį, atsargiai paima mano raudoną garbaną, o
vėliau staiga perbraukia man skruostą rožiniais skaistalais. Įpykusi nustumiu ją nuo stalo.
— Apsiramink! — rėkiu. — Tau neužteko to, kad mane praeitą kartą išmetė iš darbo tavo dėka?
Ji tik nusijuokia eilinį kartą ir drybso ant grindų atsirėmusi alkūnėmis.
— Tau čia ne vieta, Marija, — po kurio laiko sako. — Viena mūšio laike ne karys. Puikiai žinai,
kad merginos nesidžiaugė tau grįžtant. O ir klientų šioj skylėj pasitaiko įnoringų. Pirmą kartą
tau Pavelas atleido už tai, kad leidai sau įžeisti ir trenkti svečiui. Tačiau to daugiau nepasikartos.
Kas manai esanti?
— Vis geresnė nei tu, Monika, — atsakau ir nutaisau kvailą šypsenėlę.
— Mes dar pažiūrėsim, — tyliai taria ji atsistojus ir išeina pro duris.
— Mhm, — numykiu, bet manęs jau niekas negirdi.
Grimo kambary lieku tik aš pati. Pasižiūriu į savo atvaizdą veidrodyje ir nutariu, kad ryškiai
rožiniai skaistalai nepakenks mano įvaizdžiui, o atvirkščiai suteiks jam gyvybingumo. Tad
pasiimu Monikos numestą šepetėlį ir užbaigiu makiažą. Puiku. Perbraukiu delnu per tinklinėmis pėdkelnėmis dengiančias kojas. Apsiaunu smailiakulnius aukštakulnius ir su aukštai pakelta
galva einu link striptizo pakylos.
Klube groja tranki muzika. Šiuo metu lankytojų nėra, nes klubas oficialiai atsidaro tik po
pusvalandžio. Pastebiu prie baro sėdintį Pavelą, jis gurkšnoja viskį su ledukais ir kažką
susikaupęs įrodinėna barmenui.
—...aš tau dar kartą sakau, kad nestatytam ant jų, jie nelaimės, — išgirstu nuotrupas ir suprantu,
jog jie tikriausiai kalba apie lažybas. Niekam ne paslaptis — Pavelas azartinių žaidimų mėgėjas.
— O, sveika, madam, — kreipiasi į mane. — Nepastebėjau. Įpilk šampano damai, — liepia jis
barmenui.
— Ne, ačiū. Darbe aš negeriu, — sakau.
— Nagi, gražuole, nepykdyk dosnaus dėdės, — taria šypsodamasis.
— Taip. Visi žino apie jūsų dosnumą...
Jis suraukė antakius, nes nesuprato ar tai sarkazmas, ar ne. Tačiau greitai grįžo į pradinę būklę
vos gurkštelėjęs viskio. O barmenas vis vien pastatė man prieš nosį taurę putojančio gėrimo.
— Dėkoju, — tariau jam.
Jis tik meiliai nusišypso ir pamerkė man akyte. Dailus vyras — pagalvojau. Gal šiame
šabakštyne turėsiu artimą sielą? Tiesa, vargu.
— Tai kaip jūs laikotės? Kaip verslas? — Šį kartą dialogą praedu aš.
— Ech...anoks čia ir verslas, mažyt. Metai bėga, aš senstu, o ir klientai nebe tie.
Nutuokiu, apie ką jis. Įsitvirti po saule tampa net sunkiau, atsiranda naujovių, kurios labiau
traukia lankytojų akį. Net tada, kai esi užkietėjęs, senas verslo ryklys. Iš dalies man gaila
Pavelo, noriu tarti kokį paguodžiantį žodį, nors ne itin išmanau kažką apie rinką, visus tuos
nuansus, bet abejoju, ar jam bus įdomi ir reikalinga manoji nuomonė.
— Aišku. O merginų kolektyvas nepakitęs? — Nukreipiu temą visai kita linkme.
— Atėjo dvi naujos, — sako ir atsidūsta. — Šiandien, be to, galėsi susipažinti.
Susidomėjusi naujomis kolegėmis, išgeriu savo taurę šampano.
— Dėkoju, Pavelai, — tariu ir šokteliu žemyn nuo baro kėdės. — Jau turiu eiti, atleiskite. Turiu
pasiruošti prieš pasirodymą...
Pavelas atsisuka ir pakėlęs rankas prašneka:
— Nagi...pasėdėtum dar, mergyt. Dar visa naktis prieš akis!
Papriekaištauju dar sekundėlę ir užlipu ant pakylos. Pavelas geras darbdavys, nors ir išgeriantis,
kiekvienam tokį. Tiesa, kai jis įpykęs, geriau jo nekalbinti, nes neduok Dieve...
Priliečiu šaltą stulpą, lengvai delnu perbraukiu per jo metalinį paviršių. Atrodo, prabėgo visas
šimtmetis, kai esu šokusi ant jo. Padarau keletą tempimo pratimų, vėliau išmėginu posūkį ant
stulpo. Iš tiesų, viskas nėra taip blogai, kaip maniau. Kol treniruojuosi, akies krašteliu pastebiu
rudaplaukę, nedidelio ūgio merginą, jį apsivilkusi juodai raudona suknelę. Na, šiandien būsim
susiderinusios. Pastebėjusi, kad stebiu, ji pakimba žemyn galva ant stulpo ir nusileidžia
padarydama špagatą.
— Oho! — išreiškiu nuostabą.
Ji atsisuka, perbraukia ant veido užkritusius plaukus ir žvilgteli savo rudomis akimis taip, tarsi
norėtų perverti mane kiaurai.
— Nieko įpatingo. Tik ilgametės treniruotės ir darbštumas. Bet ačiū už pastebėjimą.
— Aš Marija, — prisistatau. — Gali vadinti tiesiog Mari. — Nežinau, kodėl tai pasakiau.
Niekad nieko neprašau manęs vadinti taip. Ši trumpinį man suteikė Tomašas, kai jis mane vadina šiuo trumpiniu jaučiuosi, lyg būčiau maža ir bejėgė mergaitė, kuri gali apsisaugoti nuo
visko jo glėby.
— Malonu susipažinti. Mano vardas Džiulė. Tu turbūt toji naujokė, apie kurią visi kalbėjo?
Pakeliu antakius. Visgi neapsiėjo be piktžodžiavimo merginų kambaryje. Na, žinoma, to buvo
galima ir tikėtis.
— Koks neįprastas vardas, — Eilinį kartą negailiu pagirų. Pati stebiuosi, kad šiandien aš
nepaprastai meili. Svarbu, nepasirodyti pernelyg lipšniai. Žmonėms tai įgrysta, o ir dažnos
pagiros jiems ilgainiui tampa nė motais. — Tiesa, ne visai naujokė. Anksčiau čia dirbau. Mečiau
darbą dėl studijų, o keliai ir vėl atvedė ten pat...
— Mhm. Niekada negalėčiau pagalvoti, jog kažkas galėtų mesti studijas dėl to, kad galėtų dirbti
striptizo šokėja.
Jos veide matau nepasitikėjimą ir nuostabą.
— Deja, gyvenimas nenuspėjamas ir permainingas.
— Tiesa, — pritaria ji prieš tai, kai užsiropščia ant stulpo.
Po to dar persimetame keliais žodžiais ir pradedame šokti. Į klubą užplūsta lankytojų minia.
Vieni skuba link baro, kiti dairosi geresnių vietų prie pakylų, kur ateina šokti dar pora merginų.
Man į akį krentą vidutinio amžiaus vyras. Aukštas, tamsiaplaukis, barzdotas brunetas. Jis,
vedimas dviejų modelinės išvaizdos merginų, atsisėda prie apvalaus raudono stalo salės gale.
Netrukus prie jų kompanijos prisijungia ir kiti vyrukai. Jie, nusiteikę pozityviai, šnekučiuojasi, o
vėliau užsisako alkoholio. Padavėjas ne vieną kartą grįžta nešinas pilnu padėklu viskio ir
kokteilių, skirtų damoms. Tie žmonės tiesiog dvelkia prabanga ir visko, ko geriausio gausa. Be
abejonės, prie stalo sėdinčios merginos viskuo aprūpintos. Net neįsivaizduoju, jog galėtų būti
kitaip. Šokdama dar kartais atsargiai pasižiūriu į vieną ar kitą lankytoją. Tokiose įstaigose vargo
nepamatysi. Visi tokie, lyg būtų man nelygūs, net tuo atveju, jei kalbėtume apie mano vidinį
pasaulį. Čia jis neturi reikšmės ir tampa be įkainio.
Prisimenu savo vaikystę vaikų namuose. Svajojau, kad užaugus turėsiu mylintį vyrą, žirgyną ir
namus, primenančius dvarą. Spintoje bus gausu įvairiaspalvių suknelių, aš vilkėsiu jas viena po
kitos ir suksiuosi mylimojo glėby pagal muziką. Kaip gaila, kad tos nekaltos ir trapios vaikiškos
svajonės sunaikinamos tokia stipria griaunamąja jėga. Gyvenimas toli gražu neprilygsta pasakai,
o svajonės ne visada tikrovei.
Užmerktomis akimis padarau keletą sukinių, tačiau špagatui nesiryžtu, nes nesu tam
pasirengus. Pasinėrus į melancholiją, aš nužvelgiu visą salę. Nuo pakylos viskas ganėtinai gerai
matos. Matau, kaip vyrai bjauriai šypsodamiesi žiūri į mane, kaip kolegės demonstruoja savo
lankstumą ir sugebėjimus, kaip Pavelas prieina pasisveikinti prie minėto bruneto, o aš, niekaip
negalėdama gerai nusiteikti, negaliu pagauti muzikos ritmo ir eilinį kartą kartoju judesius,
kuriuos seniausiai moku, tad jie nebestebina ničnieko.
***
Grįžtu namo paryčiais. Šį darbo diena buvo alinanti. Atpratau dirbti naktimis, o ir šokti nėra
taip lengva. Taigi noriu tik nusivalyti makiažą ir griūti lovon. Nežinau, ar pasielgiau teisingai
nusispjovs į mokslus ir galiausiai palikus universitetą. O ir darbas ,,Alyne” nebuvo toks blogas.
Bet ar ilgai galėčiau dar taip tverti? Negalėjau ilgiau naudotis Tomašo ir Martos gerumu.
Nenoriu būti niekam skolinga. Šie žmonės padarė man daug gero.
— Nieko, Marija, priprasti, — raminu save. — Kiti gali, o tu ne?
Pati sau suprunkščiu ir pamačiusi viskio butelius pro virtuvės staktą, nutipenu įsipilti sau
gėrimo. Pasiėmu viskio pilną bokalą su ledukais ir einu pailgu kolidoriu link savo kambario.
Pasisveikinu su Tabaku, kuris meilinasi man prie kojų. Įėjusi į savo kambarį, žvilgteliu į savo
atvaizdą veidrodyje. Žvilgantys ir susiraitę raudoni plaukai dailiai guli ant pečių, išraiškingos
didelės akys atrodo pasimetusios, ieškančios atsakymų į klausimus, kurių pilna nerami jauno
žmogaus dvasia. Jose galima rasti ir nuovargio žymių, ir išsiblaškymo, tačiau tie dailūs rainelės
taškeliai užburia besikeisdami. Akimirką jie tampa ryškūs, vėliau atrodo, kad pajudėjo, be, iš
tiesų, jie niekur nedingsta, o tik prisitaiko prie aplinkos ypatybių lygiai taip pat, kaip žmonės.
Atsigeriu rudo gėrimo. Jo karčiai šaltas skonis užsilaiko burnoje ir nuteka gerkle žemyn.
Malonią akimirką nutraukia mintis apie pinigus. Santaupų liko nedaug. Ne mažai išleidau
parduotuvėje, o dar iki algos visas mėnuo. Tiesa, Pavelo avansas pagerins situacija, bet neilgam.
Na, tikiuosi mano pasirinkimas nėra itin idiotiškas ir aš neapsirikau nusprendusi mesti studijas.
Galvodama apie geresnę ateitį, pastumiu viskį į šoną ir nusprendžiu aplankyti Martą. Ji
nemėgsta, kai aš geriu, todėl stengiuosi, kad ji kuo mažiau matytų mane geriant alkoholį.
Tyliai įeinu į jos kambarį, jos darbo stalas užkrautas įvairiais lapais. Tarp jų pastebiu ir studentų
kursinius darbus. Marta, ramiai alsuodama, miega ant šono. Raudoni prabangūs tapetai, puošti
aukso spalvos raštais, atspindi pro užuolaidas spiginančią saulę. Kailinis pledas, nuslinkęs nuo
jos nugaros, šalimai guli, tad aš švelniai užkloju ją ir tyliai palieku miegamąjį.