Pamiršk mane rytoj

1 Po kelerių metų

- Tomašai, prašau tavęs, nusiramink! Aš tau viską paaiškinsiu! - rėkiu į telefono ragelį, tačiau jis manęs tarsi negirdi.

- Na, ką, gražuole, prisišokai?! Leisk atspėsiu: tave išmetė iš univero ir alyno, kuriame dirbai, nes pasiuntei kokį vyrą po velnių? Vėliau, iš nevilties praradusi darbą, trainiojais visą naktį po barus su savo bavariška tarka? Brangioji, turi išmokti užgožti savo problemas viduje, kad nepasiektų išorės, nes, deja, niekam jos neįdomios...

Jis ir toliau nesiliovė mane plūsti. Žinojau, kad jo žodžiuose daugiau tiesos nei aš norėjau girdėti. Jis niekada nebuvo tas, kuris bandys prisitaikyt. Tomašas niekada negailėdavo drąsių replikų, nesigėdijo ir nebijo reikšti savo nuomonės. Tai žmogus, kuris absoliučiai tiesmukas, nors kartais netaktiškas. Gal todėl mes tiek metų esame draugai.

- Aš tau perskambinsiu, - tariu bejausmiu balsu ir numetu telefoną ant keleivio sėdynės.

Nenorėjau jam dar kažką sakyti. Žinojau, kad būčiau įžeidus jį ir man tektų atsiimti savo žodžius. Taip, jis teisus. Aš absoliučiai nemoku tinkamai elgtis ir gyventi kaip pridera. Aš nevykėlė ir vėjavaikė.

Važiuodama žvyrkeliu atidariau langą. Šiandien lijo, todėl nesijaudinu, kad kelio dulkės pateks vidun.

Aplinkui driekiasi miškų juostos. Saulė pasislėpė už pilkų debesų jūros. Mane gaubia švarus oras ir neapsakoma ramybė. Tačiau visą tai trunka neilgai, automobilis pasislenka į šoną ir aš staigiai sustabdau automobilį. Išlendu laukan ir pastebiu, jog priekinė vairuotojo pusės padanga išsileidus, tad išsitraukiu iš bagažinės domkratą, instrumentus bei atsarginę padangą. Keldama pastebiu, jog laikui bėgant atsirado dar daugiau rūdžių ir vienas slenkstis jau baigia atgyventi savo. Deja, laikas negaili nieko. Šiaip ne taip pakeliu automobilį, atsuku varžtus ir senąją padangą pakeičiu nauja.

- Žinai, Bembe, man teko girdėti, jei BMW būtų moterim jai reikėtų tik pinigų, pinigų, ir dar kartą pinigų. - Nunešu kiaurą padangą ir darbo reikmenis bagažinėn. - Tačiau mes su tavim panašios - mums abiem nuolat kažko trūksta.

Kelis kartus perbraukiu delnu per šiltą kapoto dangtį lyg glostydama. Atsisėdus užvedu variklį ir paimu telefoną į rankas. Adresų knygoj žvelgiu į Tomašo numerį. Kartais nekenčiu savęs, kad taip grubiai elgiuos ir skaudinu žmogų, kuris tiek daug dėl manęs padarė. Be jo būčiau geriausiu atveju niekas arba manęs šiam pasauly nebūtų.

Mane graužia sąžinė, bet kažkodėl nedrįstu jam paskambinti. Turbūt tai tik į gerą, nes vis vien nežinočiau, ką jam pasakyti, nors kaip nebūtų keista, kad tiek metų draugavome ir visada rasdavome, apie ką pakalbėti.

Tomašas mano pats brangiausias ir artimiausias žmogus. Su juo susipažinau, kai palikau vaikų namus amžiams, ir teko ieškotis naujo prieglobsčio ir darbo. Jis mane užklupo vėlai vakare besimušančią su pulku rajono vaikinų. Tądien jis įgrūdo mane į savo prabangųjį baltą mersą. Sukratęs šampano butelį, atsiradusį nežinia iš kur, apipylė mano priekiabiautojus. Žinoma, rajoniniai, to dar nematę, išsilakstė kas sau. Sėdėjau susigūžus ant odines sėdynės ir apstulbusiomis akimis žiūrėjau į savo gelbėtoją. Sustojęs prie raudono šviesoforo siganalo, jis atsisuko ir tarė: ,,Na, raganėle, net nepadėkosi?". Aš droviai nusišypsojau ir jo prašoma papasakojau, kaip atsidūrusiau tokioje padėtyje ir iš kur esu.

Tomašas pasirodė man kažkuo neįprastas vaikinas. Stebėjausi jo atvirumu ir nuoširdumu. Jis, kaip ne keista, neliko abejingas bėdos ištiktai merginai. Netikėdama savo ausimis ir ir akimis, klausiau jo pasakojimų. Kažkas man viduje kuždėjo, kad juo galiu pasitikėti. Nors netikėjau žmonių gerumu, maniau, visa tai netikra ir ilgainiui teks už tai sumokėti.

Tąsyk jis leido man pernakvoti pas jį ir ilgainiui mes susidraugavome, Tomašas padėjo susirasti man darbą naktiniame klube, išsinuomot būstą. Jis tapo mano angelu sargu.

Nežinau kodėl taip yra, tačiau net geri prisiminimai mane visad sugraudina. Netrukus pradėjau verkti. Ir ašarų kupinom akim sėdau už vairo. Važiavau jo namų link. Pas draugą, pas savo brangųjį Tomašą.