Pamiršk mane rytoj

4 Afroditė

 Atidarau duris ir nužvelgiu nuo galvos iki kojų šį keistą tipą. Visada žinojau, kad Tomašas kiek neįprasta asmenybė, tad ir jo stilius taip pat buvo specifinis. Tačiau šiandienos derinys man kėlė juoką.

- Made in ,,Gariūnai"? – klausiu neslėpdama šypsenos.

Tomašas užverčia akis, atsiremia į durų staktą ir meta į mane žvilgsnį, kaip į kokią nesubrendėlę ir neišmanėlę.

- Nauja kolekcija iš Milano. ,,Chanel", tarp kitko. Taip, taip, brangioji, o dabar leisk mane vidun. – Stumteli mane į šoną ir, lyg ponas įeina į mano namus.

Aš užtrenkiu duris ir užsirakinu iš vidaus. Nuseku paskui draugą į savo kambarį. Tomašas, pasisodinęs ant kelių Tabaką, kutena jam kaklą, o tas švelniai murkia.

Vis dar mažumėlę pykstu ant Tomašo, tačiau toks jo pasirodymas praskaidrina man nuotaiką. Noriu mestelti kokią kandžią frazę ir jį paerzinti.

Atsisėdu ant supamo krėslo priešais jį ir tariu:

- Nemaniau, kad tau patinka katės. Nuo kada širdis joms atsivėrė. Gal senatvėj senberniu būsi? Kompaniją man palaikysi? Ar ne, Tabakai?

Katinas pritariamai miaukteli ir pakėlęs galvelę žiūri į mane skvarbiomis it smaragdas akutėmis.

- Jis kitaip nei tu, deja, turi geresnį stiliaus pojūtį. Ir turėsiu tave nuvilti, kompanijos senatvėje tau neplaikysiu, susirask kažką kitą.

Mane prajuokina šie juo žodžiai. Matyt, mano draugelis šiandien nenusiteikęs juokauti ir kalba rimtai. Supuodamasi krėsle jaučiu, jog Tomašas atėjo pas mane ne šiaip sau, o su reikalu. Stebiu kaip jis švelniai glosto katiną ir jo kaktoje susimeta susirūpinimo raukšlelės. Jis tyli, bet aš daugiau nebegaliu. Užduodu jam klausimą:

- Ko atsigrūdai? Nejau guosti manęs?

- Ne. Pati puikiai žinai, kad šioje sferoje man nelabai sekasi. O ir skaudinti tavęs daugiau nenoriu. – Jis numeta katiną ant sofos, atsistoja, sukryžiuoja rankas ant krūtinės. – Persirenk. Turiu tave kai kur nuvežti. Duodu tau penkias minutes. Marš!

Nuo jo skambaus ir įsakmaus tono krūpteliu. Skubiai bėgu link spintos, išsiėmu pirmus pasitaikiusius rožinius marškinius ir tiesaus kirpimo juodas kelnes. Apsiaunu batelius su nedideliu kulnu ir įmetu rankinėn visus, mano manymu, būtinus daiktus. Sušukavus plaukus į kuoduką dar pasikvepinu jazminų kavpo kveplais ir jau stoviu priešais Tomašą. Jis pakelia akis, susikiša rankas į kelnių kišenes.

- Gerai. Eime. – Jo žydruose akyse pastebiu abejonę, kad galbūt aš ne tokia beviltiška, kaip jis manė. – Turime paskubėti, nemėgstu vėluoti.

***

Baltas ,,Mercedes – Benz S" klasės nardo siauromis Senamiesčio gatvėmis. Jis manevringai įveikia kiekvieną posūkį ir atkrepia praeivių dėmesį į save. Baltas gatvių riteris, glostomas saulėlydžio, dvelkiantis elegancija bei prabanga sustoja priešais grožio saloną. Nenoriai išlipu iš komfortiško automobilio. Odinės rudos sėdynės įgauna pirmykštę formą.

Seku įkandin Tomašo. Jis net neatsisuka į mane, lipdamas laiptais, tačiau laukia atidaręs duris prie įėjimo.

Visą kelią nepratarėme nė žodžio vienas kitam. Dėl to jaučiuosi klaikiai, nors to jam neparodau. Man visada būdavo skaudu ir pikta, kai Tomašas mane ignoruodavo. Jaučiausi tarsi prasikaltus prieš jį.

Patekus vidun mus pasitinka žavi blondinė. Skvarbiomis akimis nužvelgia mane ir mirkteli Tomašui. Gaila, turėčiau ją nuvilti. Mano draugas, nors seksualus, gražus ir intelektualus jaunuolis, bet jo traukos objektu niekada nebuvo moterys. Matyt, ji to nežino ir toliau bando meilintis prie jo. Apimta nuobodulio atsisėdu ant krėslo ir pradedu tingiai vartyti žurnalus, tiesa, viena akim stebiu Tomašą ir juo pakerėtą šviesiaplaukę. Ši scena man kelią tik juoką.