Pamiršk mane rytoj

5 Kelias atgal

Šalia ,,Domino" klubo lūkuriuoja nekantrus jaunimas, negalintis patekti vidun. Prie durų stovintis apsaugininkas grubiai stumteli įkyruolius šalin. Suraukęs kaktą, jis dėbteli į mūsų automobilį. Nekantriai prieina, manydamas, jog esame eiliniai ,,auskinio jaunimo" atstovai, kurie iš kažkur sužinojo apie šią įstaigą, nors į ją įžengti gali ne kiekvienas mirtingasis.

Tomašas išlipa iš merso ir ragina mane daryti tą patį.

- Mes pas Geliką, - sako Tomašas.

Stambus ir augalotas vyriškis įleidžia mus į laiptinę, supratęs, kad turime omeny Pavelą. Šio klubo savininką. Jo pravardę žino tik nedaugelis. Arba draugai, arba priešai.

Apsidairau aplinkui. Klubas netarodo pasikeitęs. Tas pats apgriuvęs pastatas, geležinės grotos, nieko neišsiskiriantis vidinis kiemas Senamiestyje. Nėra jokių požymių, įrodančių, kad šioje vietoje galėtų būti klubas.

Pusplikis apsaugininkas išvaiko jaunimo grupelę, akylai stebinčią mus.

- Ir dar kartą čia pasirodysite, žinokite, visų kaulų nesurinksite! – pagrasina jis.

Mes su Tomašu stovime prie geležinių durų. Laukiame, kol mums jas atrakins.

- Kuo mažiau akių, tuo geriau. Liudininkų mums nereikia, - taria, atidarydamas duris apsaugos darbuotojas.

Sunkios durys trūkteli, mus pasitinka skambi muzika, kuri aidi kiekviename klubo kampelyje. Juodai raudonas interjeras panardina į kitą pasaulį. Šėlsmo, aistros, seksualumo ir ne itin padoraus elgesio, pasaulį.

Neoninės šviesos keičia viena kitą spalvomis. Akį traukantis baras plyšta nuo lankytojų juoko ir alkoholio. Ant striptizo pakylų smaginasi pusnuogės šokėjos.

Apsaugininkas mus palydi slaptų durų link.

- Šiandien jis nelabai gerai nusiteikęs, - pataria mums.

- Nieko. Manau, susitvarkysime. Ačiū, - ramiai padėkoja Tomašas.

Mes liekame vieni stoviniuoti prie durų.

- Na, Marija...

- Aš pasirengus, - atsakau.

Tomašas minutėlę klaidžioja abejonėse, perbraukia delnu sau per veidą ir nuleidžia akis žemyn.

- Gerai jau. Pakaks, - tariu kiek įpykusi ir pabeldžiu į duris.

Mums niekas neatidaro, tad nusprendžiu neigaišti laiko. Atidaru pati.

- Emmm...atleiskite...

Pamatytas reginys mane pribloškia. Žinojau, jog Tomašo draugai dažniausiai būna netradicinės orentacijos, kaip ir jis pats, tačiau iš Pavelo nesitikėjau.

Už manęs išdygsta Tomašas ir išpūčia akis.

- Šita...mes...dėl darbo, - lemena jis.

Pavelas atsistoja ir užsisagsto marškinius taip, lyg nieko neįvyko. Jo plikė žvilga nuo prakaito, o alaus pilvas vos telpa į kelnes. Du, Tomašo amžiaus, pusnuogiai vaikiniai, susigėdę išdumia lauk.

- O, branguti, kaip šaunu tave matyti, - kreipiasi į Tomašą. – Kokiais keliais?

- Norėjau pasiteirauti, ar nerastum laisvos vietos mano panelei? – Mano draugas, kiek pasimetęs nuo matyto reginio, sukryžiuoja rankas.

Senas draugužis spokso į mudviejus.

- Panelei? Nuo kada tu perėjai? – klausia ir atidžiai įsižiūri į mane.

- Neatpažįsti Marijos?

- Panele Marija, - kreipiasi į mane Pavelas, - Jus taip pat malonu matyti. Visai neatpažinau, turtinga būsite.

Jis priena prie manęs ir spusteli ranką savo prakaituotu delnu.

- Taigi kaip dėl darbo? – neatlyžta Tomašas. Pastebiu, jis nori greičiau ištrūkti iš šios landynės.

- Tomašai, juk žinai, tu čia visada laukiamas. – Paša preina link mano draugo ir spusteli jam sėdmenis. – Mums su tavim taip gera buvo, - vis nukryspta nuo temos jis.

Tomašas nustumia jį šalin. Paška atsitrenkia į mane. Jaučiu nosį riečiantį alkoholio tvaiką.

- Pavelai, aš anskčiau dirbau pas tave, - ši kartą kreipiuosi aš. – Stirptizo šokėja.

- Taip, prisimenu, - patvirtina Pavelas, kiek nurimęs. – Visada įžvelgiau tavyje potencialą. Vyrams tu patikai.

Mane pamalonina šie jo žodžiai, tik vargu bau, ar jis sako tai nuoširdžiai. O galbūt kiekvienai, jei ji jam naudinga? Gelikas, nors ir gėjus, tačiau dar tas saldžialiežuvis. Retai kada išgirsi tokių komplimentų iš kito.

- Tai ar galėčiau pabandyti iš naujo?

- Na, - sako jis, mesteli aistringą žvilgsnį į Tomašą. – Jei tik yra noras, galiu įdarbint tave padavėja, valytoja, barmeno padėjėja...

- Tu puikiai supranti, jog mes ne apie tai, - piktai sako Tomašas.

Paša nusijuokia. Jo žaismingas juokas pasklinda po visą kabinetą. Šviesiai rudos akutės nerimastingai šokčioja nuo manęs iki Tomašo.

- Kadangi tu prašai, gerai. Gali pradėti nuo pirmadienio, tvarką žinai. Užeisi, turėsime sutvarkyti formalumus. Bet tik pusei etato. Mane ir taip mergos užplaks savo rykštėm, kad naują atvedžiau.

- Galite nesijaudinti. Su merginomis sutardavau neblogai.

Paša numykia pašiepdamas mano žodžius ir atidaro naują konjako butelį. Mes padėkojame ir paliekame jį vieną. Man ramybės neduoda Pavelo žodžiai. Ar tikrai Tomašas galėjo būti vienu iš jo meilužių? O jei taip, tai kodėl? Mano draugo niekada nedomino pagyvenę vyriškiai. Negaliu sutvardyti, kylančio smalsumo, ir timpteliu jį už rankovės.

- Ką jis turėjo omeny, sakydamas...

Tomašas nutraukia mane vienu žvilgsniu. Jis nenori kalbėti šia tema, tačiau prabyla:

- Praeitis. Visi mes turime tokių poelgiu, apie kuriuos net artimiausiam užsiminti nenorime.

Eidama pro dūmų debesis ir nušviesta barą daugiau neklausinėju jo apie tai. Įtampą tarp mūsų praskleidžia vienas jaunuolis. Vaikinas, užšokęs ant stalo ir pasiėmęs butelį, trenkia sau į kaktą rėkdamas:

- Už BMW!

Tomašas juokdamasis taria:

- Žiūrėk, tavo chebra. Palaikymo komanda!

- Eik tu žinai kur?!

- Kur? – klausia jis ir plyšta juoku.

- Namo.

Stumteliu Tomašą į petį. Jis švelniai paima mane už prankės, atidaro paradines duris, ir mes, patenkintį pasiektu tikslu, paliekame klubą.