Pamiršk mane rytoj

8 Autobusų parkas

Negaliu nustygti vietoje. Sumanymas man atrodo beprotiškas ir pavojingas. Na, bet nedrįstu palikti jos vienos.

- Margo, jis tikrai pasirodys?

Ji nutaiso pasitikinčia savim išraišką ir šypsodamasi taria:

- Žinoma, juk Stiopa ne toks stuobrys kaip tavo Evaldas.

Ji bandė man įgelti, tačiau jos žodžiai labiau skaudina ją pačią. Margarita abejoja ir pavydi. Jaučiu, ji pavydi man Evaldo.

Lūkuriuojame dar gerą pusvalandį. Aš pradedu šalti. Stipriau įsivinioju į savo vilnonį paltą. Nors ir senas, bet užtat labai vertingas, brangus daiktas tokiu oru. Šaltas vėjas negailestingai talžo medžių šakas ir perveria mane iki kaulų. Autobusų parke jau seniai nė gyvos dvasios. Žirmūnų mikrorajono gatvės pustuštės. Liekame tik mudvi. It du paukščiai išmesti iš lizdo ir niekam nebereikalingi.

- Štai ir jis! - staigiai šūkteli Margarita, pamoja ranka artėjančiam siluetui. - O tu sakei neateis!

Ji pakelia į viršų antakius, arogantiškai nusišypso. Stiopa jau prie pat mūsų.

- Mielasis! - Lekia jo pusėn draugė. Ji įsisiurbia jam į lūpas ir apdovanoja pracūzišku bučiniu.

Atsisuku pasišlykštėjusi ir susigėdusi. Man visada atrodė, jog toks elgesys merginai nėra gerbtinas. Net tada, kai ji myli ar jaučia simpatija savo išrinktajam, ji turi likti išdidi, nebūti landi.

Baigiasi visas seilėjimasis. Stiopa atsikrenkščia. Jo veide išlieka žaisminga grimasa. Jis nori daugiau nei bučinio. Manau, Margo būtų ne prieš, jei tik šiai saldžiai porelei netrukdyčiau aš. Mano kantrybė išsenka:

- Mhm. Kas toliau? Tu gavai raktus?

Stiopa mesteli raktų ryšulėlį. Žibintų šviesoje bandau nužvelgti kiekvieną. Jie seni, keli susilankstę.

- Oi, tu toks vyriškas! Utitiu! - burkuoja jam į ausį Margarita. - Myliu tave, mažiau.

Ji lyžteli jam ausies lezgelį, o aš, negalėdama stebėti šių scenų, kopiu į kalną. Draugės vaikinas šūkteli man pavijimui:

- Didelis nuo vartų! Likę kiti pažymėti autobusų numeriais!

- Supratau, o jūs, gerbiamieji, paskubėkite. Ne mano idėja. Jūsų sušalusių subinių iš krūmų netrauksiu.

- Ai, Marija, baik verkšlenti, - niurzga Margo. - Mes tuoj dar minutėlę!

Neatsigręžiu jų pusėn, tiesiog judu pirmyn. Priėjusi prie vartų, surandu tinkamą raktą ir plačiai atidarau juos. Jie gailiai sucypsi. Asfaltuotu keliu atsargiai tipenu. Jaučiuosi taip, lyg mane kas stebėtų. Apsidairau. Nieko aplinkui nėra. Išsirenku pirmą pasitaikiusį raktą ir bandau rasti jį, atitinkantį autobuso numerį.

Netrukus atrakinu autobusą. Atsisėdu į karališkąją vietą — vairuotojo kėdę bei užvedu variklį. Pavyksta ne iš pirmo karto. Mat mano pasirinkta transporto priemonė labiau primena griaučius, kurie liko iš autobuso, nei jį patį. Vargais negalais jis pasiduoda. Įjungiu tolimasiąs žibintų šviesas. Baisu. Niekad nevairavau nieko didesnio už automobilį. Juolab tokio didelio autobuso. Ir tai žymiai sunkiau nei sėdėti už vairo dėdės Vycios manevringame BMW. Kaskart kažkam sutraškėjus žvilgteliu į šoną. Bijau, kad ką nors užkliūdysiu.

- O, Viešpatie!

Važiuoju nuo kalno. Slidi kelio danga nepalanki šiandienos kvailiojimams. Autobusą mesteli į šoną. Aš staigiai suspaudžiu sankabą ir stabdį.

- Dieve, Marija, tu kvaiša, - kalbu pati su savimi.

Palaipsniui bandau nusileisti nuo kalno ir dairausi draugų. Kažkas išlenda iš grovio ir rėkia:

- Stok! Po galias, stok!

Sustoju. Atidarau Margo ir jos gyvenimo meilei duris. Jie gerai nusiteikę. Kurgi ne. Juk ne jiems būti mano kailyje ir jaudintis dėl šios nesąmonės.

- Žirgai pabalnoti. Kur jojam, bičiuliai?