Pamiršk mane rytoj

25 Mafijos guolis

Šįkart darbe būsiu ne viena. Aleksandras labai primygtinai reikalavo, kad leisčiau vykti kartu į darbą, nes mat jam labai įdomu, kaip aš šoku. Jis vakar grįžo į savo namus kaip ir Margarita, kurią po traumos parvežiau savo automobiliu, ir ji sakė atvyksianti vėliau. Tad vakarėjant važiuojame su Saša į darbą mano automobiliu.
- Nebijai, kad tavęs neįleis? - klausiu jo.
O kaip norėčiau, kad apsaugininkas nesutiktų įleisti jo į klubą. Bet Aleksandras kaip dėlė, kai prisisiurbia, tai sunkiai ištrauksi. Ir, be to, nors aš šoku pusnuogė prieš dešimtį vyrų beveik kasdien, bet išsirengti ir raitytis prieš jį man nesinori.
- Ne, mažyt, net jei neįleis, tai rasiu būdą kaip ten patekti, - abejingai taria.
- Nebūk toks naivus.
Jis vis vien sėdi it perdėtai pasitikintis savimi gaidys, o aš įsitempusi manevruoju automobiliu. Noriu visiškos ramybės ir harmonijos, kurią jausdavau anksčiau, važinėdama automobiliu. Tik ne su Aleksandru, nes jis prabyla:
- Man patinka tavo automobiliukas, - sako ir pradeda barbenti pirštais per durų apdailą. - Prabangus, greitas, sportiškas. Žodžiu, klasika...
Jis šypsosi taip, lyg mintyse svajotų jį nugvelbti. Nesistebėčiau, jei praeityje būtų prikišęs rankas prie automobilių vagysčių. Toks kaip jis galėtų.
- Na, visų pirmą automobiliuku jo nepavadinčiau. Tau čia ne joks vabalas, nors, tiesa prieš juos nieko bloga neturiu. O visų antrą, tai tu visada toks malonus, kad net šlykštu?
- Tik noriu kiek suminktštinti tavo širdį, Mari - sako jis besišypsodamas. - Nejaugi manai, kad visi žmonės blogi ir nori tau kažko negero? Aijajai, begėde, nematai koks gėris tave supa.
O taip! Kurgi ne.
- Gana kalbų, filosofe. Mes jau visai arti. - Priartėjame prie paskutinio šviesaforo, kuris netrukus užsidega žalia šviesa.
Įvažiuojame į uždarą kiemą, apsaugos darbuotojas atidaro vartus ir aš pastatau automobilį visai arti įėjimo ir mudu išlipame. Mane praleidžia iškart, bet Aleksandrą sulaiko, nors pasakau, kad jis su manimi.
- Neleidžiama. Šeimininko nurodymus turiu paisyti, - lediniu balsu sako augalotas vyras.
- Bet jis juk...
- Nieko negaliu padėti. Tegu einąs iš kur atėjo. Galiu atidaryti vartus iš naujo.
Apsimesdama liūdna, atsisuku į Sašą.
- Oi, Mari, tu bloga aktorė. Tik nereikia man vaidinti...
- Atleisk, Aleksandrai, bet aš tave perspėjau.
- Mhm. Gerai, aš išeisiu šįsyk, - taria, tačiau jaučiu, kad jis turi surezgęs gudrų planą, kuris padės jam patekti vidun.
Aleksandras palieka mane vieną, kai apsaugos darbuotojas atidaro duris. Sašos eisena išduoda jo pasitikėjimą savimi ir savo jėgomis, jis išdidžiai, pakėlęs galvą, palieka vidinį kiemą.
Tuo tarpu aš patenku į klubą ir iškarto skubu į persirengimo kambarį. Kaip ir tikėjausi, jame randu ant raudonos sofos sėdinčią Moniką. Ji apsimeta, kad manęs nepastebi ir toliau gukšnoja kavą su kitomis merginomis.
- Tai ką, mieloji, - kreipiuosi aš į ją. - Neturi kur rankų kišti, o tik po svetimas kosmetines landžioti ir jas gadinti?
Visos merginos atsisuka į mane, o po to paniekinamai nužvelgia Moniką. Pro duris įeina Džiulė ir pakšteli man į skruostą. Aš taip pat su ja pasisveikinu.
- Atsargiau, Džiule, o tai kokia kalė ir tau ką nors pagadins, - tariu.
Ji nustebusi žiūri į mane.
- Ką turi omeny? - klausia.
Jau norėjau prabilti, bet Monika neištvėrusi gėdos palieka kambarį, o aš mosteliu galva jos pusėn. Aplink merginos ir vėl pradeda kalbėtis taip, lyg ir nieko nebūtų atsitikę, nors ir daugelis iš jų Monikos draugės. Na, matyt, iš chameleonų gero nelauk.
- Rimtai? Ką ji tau padarė?
- Sakykim, kad sugadino dalį mano inventoriaus. Labai malonu.
- Na, tai bent. Gražu. Tiesiog trūksta žodžių, iš jos to nesitikėjau. - Jos veide dar vis atsispindi nuostaba.
Baigusi kalbėti su Džiule, skubu rengtis kuo išskirtinau ir ryškiau. Turiu nuojautą, kad šiandien pamatysiu Jį. Tą paslaptingą nepažįstamąjį. Tad užsivelku raudonai juodą korsetą ir raudonus aukštakulnius, kurie paryškins mano įvaizdį, greta kitų juodų juodų detalių.
Vos atsidariu ant pakylos ir vos negriūnu aukštielnika. Centre, ant lankytojų sofų, sėdi išsidriebęs Aleksandras. Jis šmaikščiai šypsosi ir ryte ryja mane akimis.
- Oho! Čia tai bent! Kas galėtų pagalvoti, kad kukli kostiumuota mergina gali būti tokia seksualumo bomba. - Jis susižavėjęs perbraukia delnu per burną ir apsilaižo lūpas.
Man sukaista skruostai ir veidas parausta. Stoviu įsitempus, nuleidus rankas ir sukryžiavus rankas prie pilvo, prieš jį jaučiuosi kaip mergaitė, kuri pirma karta išsirengė prieš vyrą.
- Na, nieko ypatingo, - kuklinuosi ir perbraukiu delnais per šlaunis. - Turiu eit šokti.
Kaip niekad baiminuosi. Rankos prakaituotos, nežinau, ką daryti ir nuo ko man pradėti. Pirmasis sukinys išeina neblogai, taigi, išdrįstu padaryti ir sudėtingesnius judesius. Tačiau slysteliu nuo stulpo taip, kad net Aleksandras šokteli iš vietos. Papurtau galvą ir įtikinu jį, kad viskas gerai. Jis nurimsta ir sėdasi atgal toliau stebėti reginio.
Iš tiesų, nuo stulpo nuslydau visai neatsitiktinai, užsižioplinau, nes mane dėmesį patraukė Jis. Kaip visada užsisakė viskio su ledu ir atsisėdo toje pačioje vietoje, kur ir sėdi kaskart. Netrukus prie jo prisijungia dar pora vyrų. Matyt, jo kolegos. Matydama visus šiuos vyrus, šiandien kaip niekad stengiuosi šokti kuo įmantriau ir paslaptingiau nei mano kolegės.
Pasinėrusi į šokį, jaučiuosi įdomi, seksuali. Žinau, kad pritraukiu ne vieną vyriška žvilgsnį. Aš lyg besiranganti egzotiška gyvatė. Tačiau vos tik aš atsipalaiduoju, išgirstu riksmą, ir krentančių daiktų garsą, kuris net nustelbia trankią muziką. Nustoju šokusi ir sustabarėju. Tai, ką aš matau mane šokiruoja. Aleksandrą laiko du vyriškiai, kurie sėdėjo prie nepažįstamojo. Aš tik nugirstu, kaip Jis užduoda klausimą Aleksandrui:
- Ką čia darai, šunie? Ar neaiškiai praeitą kartą paiškinome?
- Paleiskit jį! - rėkiu, nusileidusi nuo scenos. - Jis su manimi.
Plikagalviai vyrai atsisuka, prie manęs prieina nepažįstamasis.
- Striptizo šokėja ir žiurkė. Kokia graži pora, - taria jis.
Ant jo rankų pirštų pastebiu tatuiruotes ir pakeliu akis į jį. Veidas it akmuo, šaltų, pilkai mėlynu akių žvilgsnis pereina mane kiaurai. Net aiktelėju.
- Gerai, paleiskite jį, su juo susitvarkysime vėliau, ir pakvieskite Pavelą. Turiu pranešti, kad jo apsaugininkai niekam tikę.
Aleksandras stovi pažaliavęs iš baimės. Netrukus ateina Pavelas besikeikdamas. Atsisuku ir pamatau perpus perlaužtą stalą, prie kurio sėdėjo Aleksandras. Matyt, Pavelas dėl to labiausiai įniršęs.
- Sergejau, kas čia po galais buvo?!
Iš Pavelo burnos tiesiog teka putos, jis stovi išskietęs rankas į šalis.
- Nedidelis nesusipratimas. Nesijaudink aš viską atlyginsiu.
Vyras, kuris pasirodė esąs vardu Sergėjus, pasitaiso savo tamsiai mėlynus, atlasinius marškinius ir iš švarko išsiima piniginę.
- Gražiai šoki, kekšyt, - susižavėjęs taria ir įdeda man už liemenuko petnešos kelias pinigų kupiūras.