Pamiršk mane rytoj

24 Eskortas

Niekaip negalėjau patikėti tuo, ką pasakojo Margarita. Niekada nepagalvočiau, jog ji galėjo pasirinkti tokį kelią. Man visada atrodydavo, jog ji neapsakomai gabi viskam, ką tik pasirenka, jos moteriškajam žavesiui nėra lygiu ir ji gali pakerėti bet kurią širdį
— Tai kaip seniai tuo užsiimi? Ir kodėl to nemeti?— paklausiu gurkšnodama arbatą.
— Paskutinius du metus maždaug. Kad taip būtų lengva mest. Iš pradžių dirbau kirpykloje, kurioje sykį susipažinau su vienu vyruku. Jis paklausė, kodėl tokia gėlė turi vysti tokioje landynėje? — Ji minutėlę patyli, žiūrėdama į arbatos puodelį rankose. — Vėliau užsiminė apie gerai apmokamą darbą, pradėjo dažniau lankytis kirpykloje, kurioje dirbau. Žinoma, pirmą kartą, kai jis apie tai papasakojo, aš neužkibau už jo kabliuko, tačiau vėliau...
Ji nutyla. Nieko jai nesakau. Mane stebina vien tai, jog ji nieko neslepia ir atvirai kalba apie savo profesiją. Na, jei ją galima taip pavadinti. Nors iš dalies, tai kaip seniausias darbas pasaulyje, tik labiau pateisintas pažengusių visuomenės narių.
Sėdime balkone apsiklojusios pledais, nes šiandien gan vėsu, ir jau gal gerą pusvalandį geriame arbatą. Papasakojau Margo apie savo gyvenimą po vaikų namų. Iškloju viską apie universitetą, kurį mečiau, apie tai, kaip susipažinau su Tomašu ir Marta, net apie Aleksandrą, nuo kurio skambučių mano telefone vis daugiau.
— O, tau visada patiko geografija, — su šypsena veide taria ji. — Prisimenu tavo žemėlapius virš lovos. Beveik neturėjau abejonių, jog norėsi sieti savo gyvenimą su ja.
— Taip. Tačiau studijos universitete pasirodė ne man. Net nežinau, ko man trūko. Tiesiog viskas pasidarė labai monotoniška ir aš norėjau pajausti kažką neįprastą. Norėjau suprasti save pačią...
Ji ir toliau įdėmiai klauso, nieko nesmerkia, retkarčiais įsiterpia, paklausdama vieno ar kito, bet išlieka nuoseklia klausytoja. Tik vos aš ištariu ,,Domino” klubo pavadinimą, ji vos neužspringsta arbata. Aš kelis kartus trinkteliu jai per nugarą, kad lengviau atsikosėtų.
— Palauk. Man pasigirdo ar tikrai ,,Domino”? — klausia, išplėstomis akimis žiūrėdama į mane.
— Taip, Margarita. Tomašas pažįsta to klubo savininką Pavelą, tad gan lengvai įsidarbinau. Kodėl klausi?
Šįsyk ne ji viena nustebusi. Turiu blogą nuojautą, kad ji žino kažką tokio, ko nežinau aš ir tai mane labai intriguoja.
— Teko ten apsilankyti ir ne kartą.
— Na, ir? — Bandau ją iškamantinėti, nors ji ne itin nori kalbėti šia tema.
— Pati žinai, kad ten patekti gali ne bet kas. — Paskutinius žodžius ypač pabrėžia.
Į balkono vidų patenka akmenukas. Matyt, jį kažkas metė iš apačios. Abi pasilenkiame pažiūrėti, kas ten. Antrasis akmenukas vos nepataiko man į akį, tad aš šokteliu atgal.
— Po galais, Aleksandrai! Sušiktas romantike tu! — Jis stovi po balkonu, iš apačios, laikydamas vieną ilgą, raudoną rožę. — Tu man ką tik vos neišmušei akies!
Jis nekreipia dėmesio į mano priekaištus, kai tik pamato Margo. Jis pasitaiso plaukus, perbraukdamas viršugalvį delnu ir  ištiesia nugarą. Mano viduje kaip dvi stygos suskamba pavydo gaidelelės. Matau, kad ir senoji draugė susidomėjo naujuoju objektu, tad ji smalsaudama stebėti, kas vyksta.
— Lipk į viršų, Saša, kol negavai pylos nuo kaimynų ir Martos. — Pirmą sykį į jį kreipiuosi vardo trumpiniu. — Laiptinės duris atidarytos.
— O man nusispjauti, brangute, į tai, ką mano kiti. — Jis mirkteli akim, bet aš taip nesuprantau, kuriai tas mirktelėjimas buvo skirtas. — Aš ne pas juos ateinu.
Margarita lydi jį žvilgsniu, o aš užsirūkau patogiai įsitaisau gulte apsimesdama, jog man nerūpi.
— Čia tas pats, apie kurį man pasakojai?
  Dėl pučiančio vėjo jai ant veido užkrenta šviesių plaukų sruoga. Ji ją patraukia plonais it smilgos pirštais ir toliau laukia mano atsakymo.
— O kiek manai, aš Aleksandrų pažįstu? Tas pats šmikis, mieloji.
Vos baigiu sakinį ir jis įbėga visas uždusęs ir išraudęs, nešdamas tą prabangią rožę.
— Marta tavęs dar nenudėjo, a? — teiraujuosi, lyg man tai labai rūpėtų.
Jis pasisveikina su Margarita, pabučiuoja jai ranką kaip galantiškas džentelmenas, o po to įteikia man rožę, nors iš jo žvilgsnio matau, jog labiau norėtų ją skirti ne man.
Aš užsikeliu kojas ant kavos staliuko ir tiesiog degu noru išmesti rožę lauk, tačiau man pagaila liūdnai žvelgančio augalo. Iš plastikinio, šalia stovinčio butelio, įpilu vandens į vazą, kuri stovi ant to paties staliuko, kur ir guli mano kojos. Galiausiai pati staigiai atsistoju ir įrėmiu rankas į klubus.
— Labai malonu, Aleksandrai. — Jis stovi kaip amo netekęs, žiūrėdamas į Margo. — Ačiū, mielasis!
Rikteliu garsiai. Turbūt girdėjo net kaimynai, tad ir jis atsisuka, bet su šlykščiai pašiepiančia šypsena veide. 
— Nėra už ką, viskas tik dėl tavęs, mano meile. — Jis brūkšteli nykščiu per nosies galiuką.
— Cha, ar ne pernelyg greitai tu meilėje prisipažįsti? — sakau, bandydama jam įgelti.
— Nemanau, kad mano jausmai tau netikri, — taria jis.
— Aš nesakau, kad jie netikri, bet abejoju jų buvimu.
Jis dar nori kažką tarti, bet mūsų nelemtą pokalbį pertrauka Margarita:
— Tavo plaukai labai gražus, Marija. Kirpimas profesionalus. Matyt, meistrė įdėjo daug darbo ir pastangų.
Aš palinksiu galva ir nemirksėdama pritariu jai. Margo visada turėjo talentą kirpimui, manęs raginama net baigė kirpėjos kursus, tad net nesiginčiju su ja šiuo reikalu.
— Tomašas pasistengė, — sakau.
— Tavo Tomašas užsiima moterišku kirpimu?! — Įsiterpia Aleksandras. — Tiesiog svajonių vyras.
— Na, tau tai tikrai ne lygis, — atkertu, įkvėpiu paskutinįsyk cigaretės dūmų ir numetu nuorūką peleninėn.
Jis apsimeta, kad negirdėjo ir nelauktai paklausia mudviejų:
— Tai kaip ten dėl darbo, damos?
Mes su Margarita susižvalgome.
— Marija, kodėl nesakei, kad dirbi striptizo šokėja? — Toliau tęsia jis savo kalbą. — Būčiau atėjęs pažiūrėti.
— Šiknius, — tariu. — Nemandagu klausytis svetimų pokalbių.
— Kiekvieno moralė skirtinga, mergytės, tik ne jums mane teisti.
Jis nužvelgia mus abi, stebėdamas mūsų reakcijas. Ir aš įniršustaip apipilu jo galvą vandeniu iš vazos.