Pamiršk mane rytoj

22 Dar vienas nepažįstamasis

Šiandien lipdama ant pakylos mačiau jį sėdintį vieną. Aplink jo nebėra merginų spiečiaus, jokių šėlstančių kolegų. Šalia manęs šoka dar kelios merginos, bet jis nekreipia į jas jokio dėmesio. Mane nužvelgia nuo galvos iki kojų. Taip, lyg aš būčiau prekė, gulinti ant priekystalio, o jis pirkėjas, galvojantis ar pirkti ją, ar ne. Dabar salėj  jis tik vienintelis svečias, jis vienas gurkšnoja viskį su ledu ir perveria kiaurai mane savo dar šaltesniu žvilgsniu nei jo gėrimas.
Vis dažniau matau tą aukštą, tamsiaplaukį vyrą klube. Man net smalsu sužinoti, kas jis toks esąs. Tačiau jis toli gražu neprilygsta paprastam vyrui, auksinio jaunimo atstovui ar dar kokiam smulkiam nusikaltėliam, kurių dažnai pilnas Pavelo klubas. Šis kažkuo paslaptingas, bet labai pavojingas, bauginančiai šalto grožio, manau, lygiai tokio paties chrakterio. Tiesa pasakius, bijočiau prie jo prieiti, kažką tarti. Jis iš tolo neprilygsta padlaižiauti linkusiam Aleksandrui, kurį neseniai pažįstu, bet kelis kartus vos nepasiunčiau po perkūnais.
Netrukus baigsis mano darbo diena. Ruošiuosi paskambinti Tomašui per ,,Skype”, nes jau negaliu iškęsti iki tol, kol jis atvyks. Jau beveik prieinu prie mūsų, merginų, kambario ir netikėtai į atsitrenkiu į kažkokį kietą daiktą.
— Auč! — sušunku.
Pakeliu akis ir matau jį. Prie jo jaučiuosi it pasiklydusi, maža mergiotė, kurią išgąsdino gatvėje sutiktas įtartinas dėdė.
— Žiūrėk, kur eini, — šaltai taria, bet atsargiai paslenka mane už žąsto į šoną. O po to lyg niekur nieko išeina iš klubo.
Nelauktai išdygsta Pavelas, matyt, kalbėjo su šiuo vyriškiu ir buvo netoliese, o aš nepastebėjau, kaip anas nepažįstamas pakilo nuo krėslo, kol šokau.
— Tai tau! Išsigandai Sergėjaus? — klausia. — Nebijok, jis visada toks, bet tikrai nenori nieko nuskriausti.
— Aš ir neišsigandau, — bandau neigti.
— Bet tavo veidas labiau primena kreidą, mieloji...
Nenorėdama tęsti pokalbio su Pavelu, nes, žinau, jog tai užtruks ilgai, atsiprašau ir išeinu į grimo kambarį. Vos įėjus suprantu, kad kažkas ne taip. Ant grindų voliojasi mano makiažo priemonės ir šalia lapelis su užrašu: ,,Nelieskit. Tai kalės.” Atsidūstu. Man nekyla jokių abejonių, kad tokią šlykščią šunybę galėjo išškrėsti mūsų Monika.
— Ech, Monika, Monika, kuo aš tau kelią perėjau?
***
Vos grįžus mano neinu į jokį dušą, nekeliauju miegoti ar valgyti, bet lekiu skambinti Tomašui. Per ,,Skype” matau, kad jis prisijungęs. Nusiunčiu jam žinutę:
,,Labas, gali kalbėti?”
Jis nedelsiant atrašo:
,,Taip. Mantas išėjęs. Gali skambinti.”
Paskambinu jam, jis iškart atsiliepia. Kamera perduoda vaizdą, jog jis viešbučio balkone, visas įdegęs it saldainiukas, užsidėjęs vintažinio stiliaus, apvalius akinius nuo saulės ir užsidėjęs keistus gyvatės rašto marškinėlius. Tačiau ko norėti? Juk čia Tomašas. Kitaip tariant: ,,Fashion is my profession.”
— Ooo, mažyte! — džiaugsmingai sušunka.
— Sveikas, branguti, kaip laikais?
Šypsausi. Negaliu nesišypsoti, kai matau Tomašą tokios nuotaikos.
— Nepatikėsi — puikiai! Mantas pasikeitęs po visko, negaliu neatpažįstu jo. Dabar išėjo trumpam su reikaliukais.
  Plyštu juokais, kai Tomašas pradeda dažnai vartoti mažybinius žodžius arba taukšti it neišsiplepėjusi moteriškė, nors man jo tokia savybė labai miela širdžiai. Būtent tai dabar jis ir daro, pasakodamas apie nuotykius Dubajuje.
— ...žodžiu, tas šeichas pakvietė mane prisisėsti, o Mantas, šalimais stovėdamas, tiesiog raudonas stovėjo. — Jo veide tiek džiaugsmo ir pasididžiavimo, kad jis net spindi. — Be to, ką tu papasakosi? O tai tauškiu tik aš.
Aš nuleidžiu akis ir galvoju, kaip dabar prasmukti pro akis Tomašui, kuris beveik visada pastebi mane meluojančią.
— Nieko naujo. Darbas, namai, darbas...
Tomašas numykia.
— Darbe viskas gerai, niekas neskriaudžia?
— Dievulėliau, kas mane galėtų nuskriausti? Aš ne mažas vaikas!
— Na, maža kas. — Jis trūkteli pečiais. — Kontingentas pati žinai...
— Pripratus.
Sąžinė neduos man ramybės, jei nepasakosiu jam nors dalelės įvykių. Nenoriu kristi Tomašo akyse, jis juk manim pasitiki.
— Tomašai?
— Taip? — Jis nusiima akinius nuo saulės ir įdėmiai įsispokso į ekraną.
— Ne viskas taip gerai, — tariu ir nervingai patrinu ranką. — Šiandien raudau išmėtytą visą savo kosmetiką ant žemės. Pirmąją dieną ji man net grasino.
Tomašas atsilošia į kėdės nugarėlę.
— Leisk atspėsiu, tai Monika?
— Ta pati, — pritariu jam.
— Na, kalių visada ir visur rasi, — pasako, lyg jo nestebintų susiklosčiusi situacija. Nors Tomašas iš tiesų yra nelinkęs kištis į kitų reikalus. Jo manymu, kiekvienas žmogus gali surasti išeitį savo padėtyje, o patarimai ne laiku ir ne vietoje, tik dar labiau jį klaidina.
— Tačiau aš nesijaudinu. Bus dar progų parodyti jai savo vietą.
— Teisingai. Tu didelė ir protinga mergaitė, ir su viskuo gali susitvarkyti pati.
Tomašas išsitraukia portsigarą, kurį, matyt, ten įsigijo, iš jo užsiima cigarą ir užsirūko. Dūmų debesys skrenda kameros pusėn.
Norėdama atitrūkti nuo šios temos, apie kurią man ir pačiai nekyla didelio noro kalbėti, užsimenu apie automobilį.
— Tiesa, galutinai susitvarkiau Bembę. Pakeičiau generatoriaus dirželį, vandens pompą, suvirinau slenksčius. Dabar kaip naujai gimus, — sakau šypsodamasi, nes tai tikrai mane džiugina.
— Na, taip. Tavo madam niekad neišeina iš mados, — kiek sarkastiškai pareiškia Tomašas. — Didžiuosi tavim, Mari, kad panaudoji lėšas reikiama linkme.
— Ne tik tu, — priduriu. — Marta laiminga, kad šaldytuvas pilnas visko, ko tik širdis geidžia.
Jis palinguoja galva ir sako:
— O, toji moteriškė dar moka džiaugtis kažkuo kitu be manęs jos namuose.
  Šįsyk nuskambėjo geliantis sarkazmas. Turbūt įvyktų apokalipsė, jei jiedu pagaliau pradėtų gerai sutarti. Na, bent jau nesišaipyti viens iš kito.
— Ir alkoholio buteliais po kriaukle, — pritariu, nors po to pasigailiu, nes iš jo veido dingsta šypsena.
— Tikiuosi, kad jų mažiau?
Jis sėdi surimtėjęs, lyg besirengiantis mane barti vyrenis brolis.
— Paskutiniu metu negaliu šokti išgėrus, tad galiu teigti, jog mažiau, — sakau.
— Nors tai džiugina. Gerai, saulut, iki pasimatymo.
Išgirstu kažką garsiai trinktelint durimis už jo. Atsisveikinu su Tomašu, nes turbūt įėjo Mantas.
— Sudiev, bičiuli mano.