Kruvina širdis.

15.

Erina.

-Einam pusryčiauti.

Vos pro langus pradėjo brėkšti nauja diena į kambarį įėjo Hardinas ir mane pažadino.
Šį kartą apsirengęs. Juodais treningais kurie paslėpė beveik visas tatuiruotes.

-Nenoriu - vis dar užsimiegojus atsakiau - gali vienas valgyti SAVO maistą.

Žodį savo pabrėžiau pikčiau nei norėjau. Jis vis dar nepajudėjo iš savo vietos.

-Nebūk mažvaikė - jis suprunkštė - tau reikia pavalgyti, o tada išgerti savo vaistus.

Mano išdavikas pilvas taip suurzgė kad nuskambėjo visas namas... Pajaučiau kaip mano skruostus nudažo raudonis.

-Tavo pilvas akivaizdžiai sako kad tu alkana - jis nusijuokė pašaipėj - judink savo šikną, arba ištempsiu iš lovos.

Prisiminus vakar vakarą net nesuabejojau jo žodžiais. Lėtai, nukeliau kojas nuo sofos ir atsistojau. Sekundės dalį susvaigo galva, bet susikaupiau ir žengiau link Hardino.

-Kol valgysim aptarsime reikalus - jis pradėjo eiti.

-Kokius reikalus? - susiraukiau.

-Pamiršai dėl ko esi čia? - jis eidamas metė į mane žvilgsnį - arba aš tave dulkinu, arba tu padedi man kituose reikaluose. Tau spręst.

-Padėsiu kituose reikaluose - skubiai atsakiau.

Pagalvojus kad man tektų su juo mylėtis nupurtė šiurpas.
Net nesimyleti. Jis mane kruštų kaip didžiausia kekšę...

-Tai va - mums įėjus į virtuvę jis pamojo į stalą ant kurio buvo nukrautas maistas - apie tai ir snekesim, Erina.

Jis lyg džentelmenas atitraukė mano kėdę ir palaukęs kol atsisesiu pristumė.
Tada į mano stiklinę įpylė sulčių ir įdėjo dideli omleto gabalą į lėkštę.

-Stiprinkis, jėgų tau prireiks.

-Net neabejoju - suprunkščiau ir atsignybusi gabalėlį įsimečiau į burną.

Dieve kaip skanu... Kokia buvau alkana, mano skrandis buvo susigniaužęs į mažą kamuoliuką.

-O kodėl tu nenori taip su manimi dulkintis? - staiga Hardinas savo klausimu išmušė mane iš vėžių.

Suklapsėjau blakstienomis tikėdamasi kad man pasigirdo, bet jis žiūrėjo man tiesiai į akis laukdamas atsakymo. Sukramčiau omleto kąsnį ir prarijusi užsigėriau sultimis. Tik tada teikiausi atsakyti.

-Nes, tu būtum paskutinis žmogus žemėje su kuriuo norėčiau mylėtis.

-Dulkintis - jis arogantiškai mane pataisė.

-Dulkintis... - nutesiau žodį - bėda ta Hardinai, kad aš nesidulkinu. Aš myliuosi.

-Čia beveik tas pats - jis gūžtelėjo pečiais ir atsikando omleto - mylisi tik nuobodus žmonės, tokie kaip tu. O dulkinasi toki kaip aš.

-Taip, nes tu asilas.

Tyliai atsakiau sau po nosimi kad jis negirdėtų.
Bet virtuvėje buvo tyla. Lėtai pakėliau akis į jį. Jis žiūrėjo į mane. Piktai.

-Kaip sakėj Erina? - jis urgzdamas paklausė.

-Nesakiau nieko - papurčiau galva iš baimės ir nuleidau akis į lėkštę.

-Sakėj, ir aš girdėjau ką. Tik noriu kad tu pakartotum. Garsiai.

Mano liežuvis burnoje stingo į ledą. Aš bijojau ištarti tai ką sakiau pirmai... Jei per savo kvaila liežuvį prarasiu gyvybę...

-Atsiprašau - tyliai ištariau.

-Atsiprašysi tada, kai pasakysi kaip mane pavadinai - jis nenuleido nuo manęs akių.

Jis mane užspeitė į kampa. Neturėjau kur dėtis...

-Asilas... - ištariau taip tyliai, kaip tik galėjau - pavadinau tave asilu...

Po mano žodžių nusitese tyla. Nedrąsiai pakeliau akis į jį. Jis žiūrėjo į mane linksmai... Sutrikusi suraukiau antakius, kodėl jam linksma??

-Šitas Asilas gali tave čia pat nužudyti - jis į rankas paėmė šalia lėkštės gulintį peilį - vienu smūgiu. Aš taiklus.

Jis taip staigiai pakėlė ranką ir sviedė peilį į mano pusę kad suspiegiau ir rankomis užsidengiau veidą. Laukiau skausmo bangos... Bet jos nebuvo... Lėtai nuleidau rankas ir mūsų žvilgsniai susitiko.

-Mažai trūko - jis linksmai pasakė ir toliau kibo į savo maistą.

Tuo tarpu aš pasukau galva pažiūrėti už savęs.
Peilis, nuo manęs vos per kelis centimetrus styrojo sienoje... Toje vietoje, kurioje beveik buvo mano galva...
Kūnas nutirpo iš baimės, lėtai atsisukau į jį ir įsiziurejau į akis

-Pabaik savo maistą.

Jis lyg niekur nieko pamojo į mano lėkštę. Laukia sunki diena...