Kruvina širdis.

2.

Prieš mane stovi augalotas vyras su tamsia, tankia barzda. Virš jo lūpos eina bjaurus randas siekiantis nosį. Visa jo išvaizda baisi, sudrebu visu kūnu ir pasitraukiu kuo toliau nuo jo į kampa. Akivaizdu kad jam mano baimė nesvarbi, nes jis žengia viena didelį žingsnį ir atsiduria prie manęs.

-Judinkis - jo balsas žemas ir baugus nuskamba per tuščia erdve - ir nebandyk priešintis, antraip čia pat, nudėsiu o kūną atiduosiu šunims.

Iš baimės mano akyse pradėjo mirguliuoti keisti vaizdai, atrodė taip lyg tuoj prarasiu sąmonę, iš transo mane ištraukė vyro stambi ranka skriejanti link mano veido.
Po sekundės mano žanda nutvilkė liepsna.

-Kaip mane užknisa terliotis su tokiomis kaip tu - jis griebė mane už rankos ir pradėjo tempti link atvirų durų - Gabrieli, po velnių, ateik čia ir tvarkykis su jomis pats!

Netrukus iš kolidoriaus į kambarį įžengė kitas vyras kuris piktai mus nužvelgė.

-Kas darosi? - jis kreipėsi į vyrą laikantį mano ranką - nesugebi susitvarkyti su tokia mazgote kaip ji?

-Sugebu tvarkytis tik savo būdais - vyras su randu suurzgė - o tu žinai mano būdus. Neturiu kantrybės žaisti.

Vyras priešais metė į mane žvilgsnį ir tada galvos mostu linktelėjo kad prie jo prieiciau.

-Eik į kolidorių - blondinas kreipėsi į randuotį - po sekundės ateisiu ir aš.

Vyras nieko nesakes išėjo ir kambaryje likau tik aš ir Gabrielis.

-Dabar paklausyk manęs - jis pradėjo kalbėti eidamas ratu aplink mane. Mano kūnas stėro iš baimės, o kojos vos mane laikė jam einant man už nugaros - išeisi labai ramiai, ir gražiai į kolidorių, ir tada atsistosi ten kur liepsiu. Jei taip padarysi, tau nieko nenutiks. Ar mes supratom vienas kitą?

Jis apėjo mane ir vėl atsistojo prieš mane. Jo melsvos akys tyrinėjo mano veida, laukdamas mano atsakymo. Jaučiau kaip mano išdžiuvusi burna prasivėrė ir iš jos išsiveržė balsas nepanasus į mano...

-Gerai...

Jis linktelėjo galva ir paėmęs mane už rankos pradėjo vesti iš kambario į kolidorių iš kurio plieskė akinančio baltumo šviesa. Laisva ranka prisidengiau akis ir bandžiau kažką įžiūrėti.
Bet įžiūrėti nebuvo ko...
Kolidoriuje, kuriame buvo begalės durų prie sienų stovėjo keturios merginos. Daugiau nieko...
Jos visos buvo su antrankiais ant rankų, tarpusavyje surištos vorele kad nepabėgtų. Jų veiduose buvo sustingusi baimė, ašaros, purvas ir kraujas. Mane supykino taip, jog maniau apsivemsiu, bijodama pasekmių už tokį dalyką visa sukilusį turinį nurijau atgal.

-Eik prie paskutinės merginos.

Vyras pastūmė mane kad nestoveciau vietoje ir pats sakė iš paskos. Man priėjus prie merginos juodais, lyg naktis plaukais sustojau ir laukiau kas bus toliau. Vyras vardu Gabrielius išsitraukė antrankius ir uzdejes man juos ant rankos prikabino prie merginų vorelės.

-Na ką traukinuk, judam į priekį.

Gabrielis nusikvatojo ir stumtelėjo mane už nugaros.
Visos pradėjom judėti lyg paklusnūs šuniukai.