Visada buvau drąsi, be baimė, pilna optimizmo. Šypsojausi visiems ir visada. Mūsų miestas - Los Andželas buvo mano saugus burbulas kuriame gyvenau, turėjau šeima, jaunesne sese, nuostabius draugus, buvau be pradedanti gyventi suaugusiųjų gyvenimą. V...
-Kodėl aš? - paklausiau pirmo klausimo kuris sukosi galvoje.
Hardinas suraukė antakius ir pakelęs akis pažiūrėjo į mane taip, kad mano kūnu perbėgo baimė.
-O kodėl ne tu? - jis klausimu į klausimą atsakė - nežinau, gal dėl to, kad pasitaikėj ne vietoj ir ne laiku.
-Aš tik ėjau namo - tyliai pasakiau - buvau jau prie jų, kai mane pagrobė...
-Na, yra kaip yra - jis nusijuokė visiškai nerodydamas užuojautos dėl to kaip aš jaučiuosi - dabar teks susitaikyti su tuo, kad esi čia, su manimi.
-Ką aš turėčiau padaryti kad mane paleistum?? - staiga paklausiau ir griebiau jam už rankos nes jis jau stojosi nuo lovos ir norėjo išeiti iš kambario.
Jis pažiūrėjo į mano ranką kuri gniaužė jo ranka. Tada lėtai, viena po kito pirštą atlenkė ir mano ranką nubloškė lyg ji būtų užkrėsta.
-Daugiau niekada gyvenime manęs neliesk jei aš tau neleidžiu - jis piktai suurzgė.
-Atsiprašau - išsprūdo atsiprašymas nors visiškai neketinau atsiprašinėti šio niekšo.
-Į klausimą tavo atsakysiu taip - jis vėl prisėdo ant lovos šalia manęs ir rimtai įsispoksojo - jei nori laisvės.. Turi paklusti man, ir įvykdyti to, ko noriu aš.
-O ko nori tu? - nuleidau galva ir tyliai paklausiau.
-Rimtai padarytum bet ką kad liktum laisva?
-Taip! - greitai atsakiau kol jis ne persigalvojo - bet ką.
-Net nužudytum žmogų?
Kruptelejau ir atšlijau nuo jo kiek leido lova ant kurios sėdėjau. Nejaugi jis rimtai? Mano laisvė mainais į kazkieno gyvybę?
-Taip ir galvojau - jis nusijuokė ir vėl pakilo nuo lovos - jei nesugebi net atsakyti į mano klausima, vadinasi nesugebėsi padaryti ko prašysiu.
Jis jau buvo prie durų ir ruošėsi išeiti kai staigiai pašokau ant kojų ir pribėgau prie jo
-Nužudysiu. Tik pasakyk ką.
Galbūt dabar pasirašiau nuosprendį sau... Galbūt keliausiu tiesiai į pragarą, bet padarysiu viską kad nebūčiau čia su juo...
-Eik tu - jis nusijuokė iš manęs - rimtai nužudysi ar tik gaišini mano laiką?
-O turiu kitą pasirinkimą? - piktai paklausiau - aš nenoriu būti su tavimi, net negaliu pagalvoti ką turėsiu veikti su tavimi jei liksiu čia...
-Nori pasakyti nepatiktų kruštis? Nenori kad tave išdulkinčiau prirėmęs prie šios sienos?
Jis pakėlė ranką ir parodė siena prie kurios stovėjo mano lova.
-Kodėl turėčiau norėti? - sucypiau - geriau jau pati mirčiau nei daryčiau su tavimi tai.
-Tai? - jis nustebęs pažiūrėjo į mane - kaip suprast tai? Nežinai ką reiškia kruštis? Nori pasakyti tu nekalta?
-Ne tavo reikalas - iškošiau pro sukastus dantis. Buvau įsiutusi kad aptarinėjam mano lytinius santykius.
-Dar ir kaip mano - jis čiupo mane už rankų ir atsuko taip, kad žiūrėčiau jam į akis - su tokiomis neprasidedu.
-Tai galbūt ženklas kad turėtum mane paleisti? - suprunksčiau
-Ne - jis papurtė galva - tai ženklas kad tarnausi man kituose dalykuose.
-Kokiuose?
-Dar nežinau, bet greit sugalvosiu - jis pažiūrėjo į laikrodį ant savo rankos ir papurtė galva - neturiu laiko su tavimi kalbėti, ir taip užsibuvau ilgiau nei turėjau.
-Paliksi mane čia viena? Nežinia kiek laiko? - aš bijojau nežinios labiau nei to kad jis buvo šalia. Kai jis šalia manęs bent galiu užduoti klausimus į kurios jis man atsakis, o kai jis išeis, liksiu su savo mintimis ir klausimais viena.
-Tai ko tau reikia? - jis piktai išsiviepė - gal pliušinio žaisliuko kurį apsikabintum?
-Man reikia daugiau atsakymų.
-Daugiau neturiu ka tau pasakyti, būk čia tol, kol aš vėl ateisiu.
Jis išėjo ir užtrenkė duris. Likau viena.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
