Visada buvau drąsi, be baimė, pilna optimizmo. Šypsojausi visiems ir visada. Mūsų miestas - Los Andželas buvo mano saugus burbulas kuriame gyvenau, turėjau šeima, jaunesne sese, nuostabius draugus, buvau be pradedanti gyventi suaugusiųjų gyvenimą. V...
Atrodė taip lyg kolidorius kuriuo mes ėjom lyg paklusnios vergės nesibaigs niekada gyvenime. Jis buvo ilgas, su daugybe geležinių durų už kurių nežinia kas slėpėsi... Mes ėjom lėtai, bet taip tyliai kad nesigirdėjo mūsų žingsnių. Mūsų visų kūnai buvo sukaustyti baimės kas mūsų laukia. Gabrielis sekė iš paskos ir patenkintas švilpavo sau po nosimi. Po ilgo laiko priėjom duris prieš save. Jos kaip ir visos kitos šiame pastate buvo geležinės.
-Stot! - Gabrielis suriko ir mes sustojom taip greitai kaip tik buvo įmanoma, tik per stebuklą neatsitrenkiau į merginos juodais plaukais nugara - stovekit ir nejudekit kol neatidarysiu durų.
Jis nuėjo pries mus, ir sustojęs išsitraukė žiedą ant kurio buvo daugybė sukabintų raktų. Ilgai neieškojęs tarp pirštų paėmė niekuom neipatinga raktą ir įkišo į spyna. Visos lyg susitarę sulaikėm kvapą kai jis pradėjo jas daryti. Nei viena nežinojom kas už tų durų yra, ir kas mūsų laukia... Prieš akis stojo didelė patalpa.. Lyg koncertų salė su gale jos pačia scena ant kurios buvo sustatytos tuščios penkios kėdės. Daugiau šioje patalpoje nieko nebuvo išskyrus vyrą kuris mus atvėdė ir mus pačias. Žinojau kad už tai ką ruošiuosi padaryti galiu sulaukti skaudžių pasekmių bet surizikavau ir praveriau burna:
-Kas čia vyksta ir kas su mum bus?
Mano balsas tuščioje patalpoje lyg aidas atsimušė į sienas ir kelis kartus apskriejo mus visus. Merginos priešais krūptelėjo ir nežymiai pasuko galvas į vyrą laukdamos kas bus. Gabrielius nežiūrėdamas į mane nusišypsojo pats sau ir atsakė:
-Čia jūs būsite parduotos tam kuris jūsų norės - jis žvangino raktais ir nesiliovė šypsotis - o jei jūsų niekas nenorės... Geriau melskitės kad jus nupirktų.
Viena mergina raudonomis sruogelemis dažytais plaukais neišlaikė ir pradėjo verkti ir prašyti pasigailėjimo.
-Baik žliumbti - Gabrielius priėjęs prie jos nusispjovė - niekas tokios kaip tu nenorės. Kam reikalinga žliumbianti kalė?
-Maldauju, mano tėvas advokatas - ji toliau graudžiai verkė - jis sumokės tiek kiek paprašysit tik paleiskite mane iš čia.
-Oo mums nereikia tavo asilo tėvo pinigų - Gabrielius papurtė galva - mums reikia tavęs. Nebent tavo tėvas sutiks but purvina kekše kuria dulkins per visus galus - jis taip garsiai nusijuokė kad nejučia susiguziau.
-Prašau... - mergina sudėjo rankas maldai - padarysiu bet ką...
-Taip, padarysi bet ką - vyras linktelėjo galva - tam, kuris tave nusipirks...
Jo kalba nutraukė atsidarančios durys esančios netoli scenos. Į patalpą įėjo trys aukšti, ir gerai sudėti vyrai. Visi jie buvo su kostiumais, kai kurie iš jų tatuiruoti, vienas skusta galva. Jie visi lyg susitarę nužvelgė mus ir užlipę į sceną užėmė tris iš penkių laisvų kėdžių.
-Šou prasideda - Gabrielius suplojo rankomis ir trenkė per užpakalį priekį esančiai merginai - nesidrovekite, eikite arčiau scenos, kad jūs geriau apžiūrėtų.
Pajudėjom iš vietos lyg susitarę. Jaučiau kaip mano kūną sukaustė baimė, o mano protas bandė sugalvoti kaip iš viso to išsisukti. Galimybiu buvo lygiai nulis. Jaučiau kaip pirmą kartą nuo atvykimo į čia pradėjo rinktis ašaros akyse.
-Hari, kaip tau ši, pirma mergina?
Gabrielius kreipėsi į vieną iš vyrų esančių ant scenos.
-Girdėjau tau patinka blondinės, o ši kaip tik tokia.
-Ji per daug liesa - prabilo vyras Haris - bet gal ir visai nieko, kokia pradinė kaina?
-Palaukime kol susirinks visi ir tada viską sužinosime - Gabrielius žengė į priekį - o kur Piteris ir Hardinas?
-Piteris jau eina - tarė kitas vyras skusta galva - o Hardinas sakė šiek tiek vėluos.
-Kaip visada, lauksim visa amžinybę kol jis teiksis pasirodyti - Gabrielis susiraukė ir papurtė galva - susisiekite su juo ir paraginkite.
-Žinai kaip jam nepatinka kai kažkas jį trukdo - dabar prašneko Haris - jis nudės mus.
-Nenudės - Gabrielis numojo ranka - nesvarbu kad jis čia už viską atsakingas, jis turi išmokti gerbti kitų čia esančių laiką.
-Galim pradėti be jų - trečias vyras gūžtelėjo pečiais - Hardinas turi kekše, o Piteriui paliksim kažkurią viena.
-Kas ką paliks?
Pro duris įžengė žemas vyras su praplikusiu pakaušiu ir visus piktai nužvelgė.
-Jumis niekšai negalima pasitikėti - jis piktai išsiviepė ir žengė į sceną ant ketvirtos kėdės - palik vienus ir jus išsirinksit geriausias čia esančias palikę man purvina, nevykuse mergše.
-Nusiraminkit! - Gabrielius iškėlė ranka - visiems užteks, ir visi liks patenkinti!
Haris norėjo dar kažką sakyti kai dar kartą prasivėrė durys ir į patalpą įėjo aukštas, be galo tatuiruotas vaikinas, iš pažiūros be galo jaunas.
-Nešaukit kaip neišauklėti paršai.
Per patalpa nuskambėjo tylus, ir grėsmingas jo balsas priversdamas visus nutilti.
-Mano galva plyšta nuo vakar - jis suurzgė - o jus čia rėkaujat kaip turgaus bobos.
-Hardinai... - Gabrielius nuolankiai linktelėjo galva - prisėsk, ir pasimegauk reginiu.
Hardinas atsisėdo ant kėdės ir viena ranka susiėmęs už galvos nužvelgė mus visas lėtu ir vertinančiu žvilgsniu. Kai jo akys sustojo ties manimi, mane nupurtė šaltis...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
