Kruvina širdis.

35.

-Tavo tėvai jau čia Erina.

Į svetainę įeidamas Hardinas praneša žinia.
Lėtai padedu kavos puodelį ant stalo ir atsistojusi ant kojų pasitvarkau palaidine, kuri šiek tiek susiglamžė.

-Noriu kad dalyvautų ir Deividas, noriu abiejų pusių paaiškinimų - tariau ramiai.

Kol laukiau atvykstant tėvų jaučiausi nuvilta ir išduota... Kodėl jie nuo manęs slėpė tokį dalyką? Aš būčiau norėjusi sužinoti apie viską.. O dabar mane taip staigiai viskas užgriuvo kad nebegalėjau jau niekuom pasitikėti. Giliai įkvepiau pasiruosdama susitikimui ir nuėjau į Hardino kabinetą.

Prie stalo radau sėdintį ir mama ir tėtį.. Abu jie žiūrėjo tuščiu žvilgsniu sau į rankas, ir net negirdėjo kaip įėjau.

-Labas... - tyliai tariau atkreipdama jų dėmesį.

Mama išgirdusi mano balsa puolė į ašaras ir pašokusi nuo kėdės puolė man į glėbį nieko nelaukdama.
Tėtis, šiek tiek sutrikęs padarė tą patį. Stovėjau jų glėbyje ir gėriau ašaras.

-Kaip tu?? Ar sveika? Jis tave nuskriaudė??

Mama atsitraukus pažiūrėjo susirūpinusi man į akis ir pylė viena po kito klausimus į kuriuos nespėjau atsakyti

-Ne, mama, man viskas gerai, jis manęs neskriaudė - raminau - viskas gerai. Ar galim pasikalbėti?

Atsiplėšusi nuo jų parodžiau į tuščias kėdes pati nueidama už stalo. Po akimirkos į kambarį įėjo Hardinas vesdamas Deividą. Pamačiau kaip vyras apsikeitė liūdnais žvilgsniais su mano tėvais.

-Noriu tiesos - pareiškiau visiems susėdus prieš mane - visko nuo pat pradžių.

Deividas vengė mano akių, mama nusuko žvilgsnį, tik vienas tėtis žiūrėjo man į akis pasiruošęs kalbėti. Netrukus jis pradėjo pasakoti...

                         ....

-Man liūdna, kad tai sužinau tik dabar - išklausiusi visa istorija tariu - viskas susiklostė ne taip kaip norėčiau.

-Atleisk mums Erina - mama verkdama tarė - prašau sugrįšk pas mus, ir mes viską pamiršim..

-Mama - atsistojau nuo kėdės ir priėjusi apkabinau ja - turi kai ką žinoti... Su jumis būti negaliu..

-Kaip tai?? - abu tėvai nustebę sužiuro į mane - kaip suprasti?

Iki tol tylejas Deividas pravėrė burną

-Pitai, ji su šiuo vaikinu - jis ranka parodė į tylintį Hardina - sujungta kraujo saitais. Mes nieko negalim padaryti..

-Netikiu...

Tėtis tyliai netekęs pasitikėjimo savimi ištarė ne savu balsu.

-Pažiūrėk į jos ir jo delnus.

Deividas linktelėjo į mano ir Hardino delnus, netrukus tėtis pasekė žvilgsniu ten kur rodė Deivido akys.
Tada susmuko kėdėje susiėmęs sau už galvos. Mama priešingai, nusibraukė nuo veido ašaras ir pažiūrėjo į mane, tada į savo vyrą

-Pitai, supranti ką tai reiškia? - ji kalbėjo be galo rimtai - mes negalim kištis. Net ir labai norėdami.

-Tu niekše!!

Tėvas šoko nuo krėslo ir metėsi į Hardina kupinas pykčio

-Kodėl taip padarėj?! - jis rėkė ir daužė vaikinui krūtinę - mano dukra...

-Tėti... - priėjusi įsikišau - baik. Aš prizadejau kad būsiu su juo. Kitaip jis būtų nužudęs Deividą...

Tėvas išsižiojo, norėjo kažką sakyti bet netekęs jėgų susmuko ant kojų ir užsidengė akis.
Mama priėjusi prie jo apkabino pasilenkusi ir kažką sušnabždėjusi atsistojo. Priėjo prie manęs ir smarkiai apkabino

-Mes negalim nieko padaryti Erina... Net labai norėdami. Atleisk...

-Žinau.. - atsakiau ir pajaučiau kaip iš akių išriedėjo kelios ašaros - man nieko blogo nenutiks. Džiaugiuosi galėdama išsaugoti Deividą, savo tėčio brolį.

-Ji bus saugi, prižadu kad jai nenutiks nieko blogo ponia - įsikišo Hardinas - jei žinote kas yra kraujo saitai, tuomet sutinkat kad sakau tiesa.

Mama pažiūrėjo į jį ir linktelėjo galva.

-Mes išvyksim į kitą miestą - tariau visiems esantiems kambaryje - kai įsikursim, pranešiu kur esam, ir prižadu kad palaikysime ryšį.

-Tikiuosi - mama liūdnai ištarė - nes daugiau nieko negalime daryti, tik laikyti ryšį. Tavo vaikinas padarydamas tokį dalyką nutraukė visus saitus su mumis, jis vienintelis žmogus kuriam tu priklausai. Ir turiu pasakyti kad jis tave saugos nuo bet kokio pavojaus... Padarydamas tai, jis pasirašė sau nuosprendį, jis visam gyvenimui turi tau užtikrinti saugumą ir laime, dėl to esu rami Erina.

Linktelėjau galva duodama ženklą kad suprantu. Tada dar kartą ją apsikabinau.
Širdyje supratau, kad atsisveikinu su ja. Nežinau kuriam laikui, bet atsisveikinu...