Visada buvau drąsi, be baimė, pilna optimizmo. Šypsojausi visiems ir visada. Mūsų miestas - Los Andželas buvo mano saugus burbulas kuriame gyvenau, turėjau šeima, jaunesne sese, nuostabius draugus, buvau be pradedanti gyventi suaugusiųjų gyvenimą. V...
Lygiai dvi savaitės kai mūsų dukros Erinos nėra. Viena vakarą išėjo pas draugę, ir daugiau nebegrįžo. Jokių žinių, jokių pėdsakų. Tik tiek, kad nagus bus prikišusi mieste pagarsėjusi gauja niekšų.
-Pitai... - Katerina mano žmona kaip ir kiekvieną dieną nuo dukros dingimo sėdėjo susigūžusi ant sofos svetainėje ir verkė rankoje spausdama nosine - aš nebegaliu taip gyventi... Nežinioje...
-Žinau brangioji - priėjęs prisėdau prie jos ir apkabinau jos liaunus pečius - policija deda visas pastangas kad ją surastų...
-Jie nieko neranda! - Katerina iš bejėgiškumo suriko - jie turi visas pajėgas bet jos neranda! Prabėgo dvi savaitės Pitai, o aš net nežinau ar mano dukra gyva!
-Nusiramink - sugriebiau jos rankas ir priglaudžiau sau prie krūtinės - prašau nusiraminti...
-Kaip tu gali manęs to prašyti dėl dievo meilės...
Ji pašoko lyg nuplikyra karštu vandeniu ir mane piktai nuzvelgusi patraukė į virtuvę. Po minutės grįžo su degtine rankose.
-Kitos išeities nėra, pats žinai - ji užsivertė gėrimą tiesiai iš butelio ir nugėrė gera gurkšnį net nesusiraukusi - turi jam skambinti.
-Bet Katerina, mes prisiekėm savo gyvybėmis kad niekada gyvenime savo dukrų nekišim į šiuos dalykus!
-Man nesvarbu!! Mano dukros gyvybė kabo ant plauko! - ji rėkė taip garsiai jog man pradėjo spenkti ausyse - sulauzysiu bet kokius duotus pažadus kad tik ją susigrazinciau gyva ir sveika!
-Aš irgi to noriu brangioji - lėtai, lyg prie pavojingiausio žvėries prislinkau prie savo žmonos ir apkabinau - bet tam, ko tu nori mes pasirasysim nuosprendį visam gyvenimui. Erina bus pasmerkta.
-Nebus, jei mes ją atgausim pasikeisim tapatybęs, isvyksim į kitą šalį Pitai... Prašau tavęs...
Jos akyse įžvelgiau pastarųjų savaičių išgyventas dienas... Ji sunyko... Mes nemiegam, beveik nevalgom, savo liūdesį skandinam degtineje. Vienintelė galima išeitis susisiekti su mano broliu... Broliu, kuris yra purvinas niekšas... Užsiimantis blogais dalykais, tokiais, nuo kurių šiurpsta rankų oda. Pradėsiu nuo pradžių...
Mano brolis, Deividas. Mafijos bosas. Galingos gaujos. Suteneris, narkotikų baronas ir įvairaus plauko nusikaltelis. Iš savo darbų susikrovęs milijonus. Kripto valiutų kasėjas. Prieš dvidešimt metų buvom išvien kartu, darėm tuos pačius dalykus. Iki man sutinkant gyvenimo moterį Katerina. Po kelių metų mes susilaukėm vaikų ir aš prizadejau sau, ir savo šeimai kad nutrauksiu bet kokius ryšius su savo broliu. Nuo to laiko, aš tapau doru piliečiu su bloga praeitimi. Mes su Katerina darem viską kad mūsų dvi dukros nesužinotų nieko apie mano brolį. Jos net nežinojo kad turėjo dėdę... Dabar, man beliko tik jis... Dėl dukros parašysiu kad jis sugrįžtu į mūsų visų gyvenimus. Kad su savo sėbrais sugrąžintų mano dukra. Tik vienas dalykas... Prieš man paliekant jį jis mane perspėjo:
-Pitai, ateis diena kai tau manęs reikės. Dabar tu mane palieki. Tikras mano brolis manęs atsižada... Bet kai ateis ta diena... Maldausi mano pagalbos. Aš tau ją suteiksiu, su sąlyga, kad tavo vyriausia dukra, Erina, taps mano mafijos paveldėtoja. Ji bus mafijos dukra, grynakraujė mano paveldėtoja.
Sakiau kad to niekada gyvenime nebus. Atiduosiu savo gyvybę, bet jos neduosiu. Laikas parodė kad aš klydau. Turiu priimti sunkiausia sprendima savo gyvenime. Išgelbėti savo dukros gyvybę, kad paskui ir vėl jos netekčiau...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
