Kruvina širdis.

46.

Nusileidžiu į valgomąjį persirengusi, ir šlapius plaukus susisukusi į kuoda. Didelis stalas paruoštas taip, kad atrodo bus didžiausia puota.. Deja, valgysiu tik aš viena.
Tuščios lėkštės padėtos abiejuose stalo galuose laukia kol bus pripildytos.
Atsisėdu viename stalo kampe nuo kurio matosi fojė ir laiptai. Jei Hardinas kažkur eis, viską matysiu.
Netrukus į kambarį su padėklų įplaukia ekonomė.
Stengiuosi neišsiduoti kad girdėjau jų pokalbį ir elgtis įprastai, bet man sunkiai sekasi, suraukiu antakius ir piktas akis įsmeigiu į ją.

-Pagaminau kepsnį švelniame padaže, kreminė bulvių košė, ir garuose troškintos daržovės - ji padėjo prieš mane lėkštę - ar Hardinas pietaus?

-Ne - kapotai atsakau - valgysiu aš viena.

-Galbūt man pietus nunešti jam į darbo kambarį? - ji neatstoja nuo manęs.

-Nunešiu pati. Tau nėra reikalo jo trukdyti.

Supratusi kad daugiau nieko nepeš ji palinkėjo skanaus ir išėjo palikdama mane vieną.
Iš pradžių principai man neleido valgyti jos maisto, knibinėjau maistą šakute ir stumdžiau iš vienos lėkštės krašto į kitą. Bet buvau alkana, o maisto kvapas turėjau pripažinti buvo dieviškas.
Įsidėjau gabaliuką ir lėtai kramčiau. Kad ir kokia ji kalė, valgyti gaminti moka.
Pavalgiusi sudėjau stalo įrankius į lėkštę ir atsistojusi palikau gulėti ant stalo.

-Gali nurinkti įrankius - sušukau per visą namą - ir kita karta į daržoves įdėk druskos. Šį kartą jos buvo prėskos.

Puikiai žinojau kad ji mane išgirdo todėl šyptelėjau ir nuėjau į antrą aukštą. Dar valgydama žinojau kur eisiu.
Pasibeldžiau į duris ir laukiau kol pasigirs vaikino balsas.

-Prašom.

Nulenkiau rankena ir įėjau į jo kabinetą. Jis sėdėjo už stalo, palinkęs prie kompiuterio ir kažką rašė klavetūroje.

-Erina - jis pakėlė galvą - kas nutiko?

-Man nėra ka veikti - atsidusau.

-Paskaityk knyga.

-Jau skaičiau, prie baseino - vaikščiojau po kabinetą ir dairiausi į kabančius senovinius paveikslus - deginausi, pavalgiau, o dabar yra tiek laisvo laiko, o nėra ką veikti...

-O ką norėtum veikti? - vaikinas žaviai sutraukė antakius.

-Nežinau... O ką galiu?

-Po valandos į miestą važiuos Amanda - jis po trumpos tylos tarė - gali važiuoti su ja. Ji važiuos apsipirkti ko reikia.

Jis pasiūlė man jos draugija nors žino kad ji man nepatinka?? Įsispraudžiau rankas į klubus ir nukreipiau į jį pikta žvilgsnį

-Nenoriu su ja niekur važiuoti!

-Kodėl? - jis atrodė nuoširdžiai nustebęs - galėsi pirkti ką norėsi, išrinkti rytojaus vakarienės patiekalą ir rinkti produktus.

Visiškai buvau pamiršus apie rytojų ir šventine vakariene.
Pas mus atvyksta Stefanas ir Ariana... Nemeluosiu, norėjau padaryti tinkama įspūdį merginai kuri galbūt taps mano drauge. Norėjau kad viskas būtų puiku iki mažiausių smulkmenų.
Nuo mažumės esu perfekcionistė, man viskas turi būti tobula. Nuo paprasčiausių dalykų iki švenčių...
Ir šį kartą mano seniai užmiršta dalelė atgijo, tad nurijau nepasitenkinima kad teks vykti į miesta su ta Amanda ir linktelėjau galva.

-Gerai, vyksiu su ja - jau sukausi eiti iš kabineto bet atsisukau į vaikiną - tau kažko reikia?

-Viskas ko man reikia stovi prieš mane - jis gundančiai į mane pažiūrėjo - sugrįšk saugiai, ir aš būsiu patenkintas. Ir būk gera, nebandyk pabėgti.

-Nebandysiu - prizadejau ir išėjau ruoštis.