Kruvina širdis.

29.

Pramerkiu akis ir sunkiai pakeliu galva. Esu miegamajame, guliu juodoje lovoje apsupta daugybės pagalvių ir milžiniškos koldros.
Neprisimenu kad būčiau atėjus į šį kambarį... Paskutinis prisiminimas yra tai, kad aš stoviu virtuvėje su kavos puodeliu. O toliau mano galvoje tuščia.. Kas man užėjo kad aš atsidūriau šiame kambaryje? Kuris akivaizdžiai buvo Hardino...
Ketinau nusiblokšti nuo savęs koldra kai pamačiau savo kairį delną sutvarstyta baltu tvarsčiu.

-Kas man nutiko...

Pati sau sušnabždėjau.. Nejaugi aš vėl iškrėčiau kvailyste? Bandžiau pabėgti nuo Hardino ir save susizalojau? Galvoje buvo tuščia. Po truputį, dešine ranka pradėjau vynioti nuo rankos tvarstį. Kai jį nuemiau, delne pamačiau lygų, lyg su liniuote padaryta pjūvį ant kurio neseniai buvo užsitraukęs sukresejusio kraujo šašas..
Aš persipjoviau sau ranka? Dėl kokios priežasties?
Pjūvis nebuvo labai gilus, bet pakankamai, jaučiau kaip žaizda dylgčioja, ir pulsuoja.

-Hardinai?!

Neištvėrusi surikau ir įsiklausiau į namo tyla. Jeigu aš vėl bandžiau pabėgti ir jis mane sugavo, prisiviriau košės.. Bijojau susitikti su juo akis į akį, bet man kartu reikėjo ir atsakymų.
Netrukus tyliai prasivėrė kambario durys ir į kambarį įėjo Hardinas su stikline rankose.

-Labas.. - jis ramiai ištarė ir pajudėjo link manęs - atnešiau sulčių.

Ištiesė ranką siulindamas stikline, bet pamatęs kad jos nelieciu padėjo ant naktinio staliuko, o pats atsisėdo šalia manęs.

-Kas man nutiko? - paklausiau iškeldama sužalota delną - ką aš padariau?

Vaikinas skvarbiai nužiūrėjo mano ranką, o tada pakėlė akis į mane.

-Nepameni? - švelniai paklausė.

Papurčiau galva ir sutrikusi įsmeigiau akis į žaizda.

-Ryte, atėjusi į virtuvę pačiupai peilį ir grasinai save perdurti jei aš tau neduosiu ko tu nori - Hardinas kalbėjo, o jo žodžiai atsimušė man galvoje - laimė mano reakcija buvo geresnė, pačiupau iš tavęs peilį, bet tu jį bandėj iš manęs atimti, taip ir persirėžėj delną..

-Kodėl aš nieko nepamenu? - paklausiau sutrikusi ir išmuša iš vėžių.

-Todėl kad tau teko suleisti raminamųjų ir migdomųjų - vaikinas švelniai suėmė mano delną ir pažiūrėjo į žaizda iš arčiau - tu buvai nevaldoma, vis grasinai kad nusižudysi.

Dėl dievo meilės.. Kas man buvo uzeja? Nejaugi aš taip elgiausi?

-Aš.. Atsiprašau.. - man sunkiai sekėsi dėlioti žodžius - aš...

-Ššš - jis pridėjo savo pirštą man prie lūpų - viskas gerai. Tau reikia pailsėti. Leisk delną apvyniosiu tvarsčiu, nenoriu kad įsimestų infekcija. Nors žaizda desinfekavau..

Laisva ranka padaviau jam numesta tvarstį ir leidau jį man uždėti. Kol jis vyniojo nenuleidau nuo jo akių. Ar jis sako tiesą?
Kodėl tuomet jis toks ramus? Anais kartais kai iškrėsdavau kvailyste jis siusdavo, o dabar buvo ramus ir paslaugus. Baigęs vynioti jis padėjo ranka šalia manęs o kita ranka paglostė man veidą...

-Gali pailsėti?

Jis buvo toks... Kitoks... Visa laiką mačiau jį pikta, ir valdinga. O dabar... Jo akyse galėjau įžvelgti rūpestį ir dar kažką..

-Juk tu man nemeluotum jei būtų kitaip? - paklausiau po tylos.

-Pasakyčiau tiesa - jis atsakė bet vengė mano akių.

-Labai tikiuosi - atsidusau - man... Gera matyti tave kitokį..

Pasakiau ir staigiai užsičiaupiau. Kas man darosi? Kodėl jam tai sakau??
Bet jis tik pakreipė galva į vieną pusę ir nužvelgė mano veidą

-Žinau kad pradžia buvo ne kokia... - jis kalbėjo lyg nuoširdžiai apgailestaudamas - norėčiau kad būtų kitaip. Bet tiesa ta, kad esu blogas žmogus.. Tikiuosi viena diena man atleisi už tai ką tau padariau ir priimsi mane tokį koks esu - jis kalbėjo taip paslaptingai kad aš prisimerkiau ir geriau į jį įsižiūrėjau bet jis tęsė toliau - nes atrodo, kad baigiu tave įsimylėti...

Paskutiniai žodžiai mane pritrenkė lyg išbėgusia ant kelio stirna masina. Išpūčiau akis ir negalėjau ištarti nei žodžio... Mano viduje dėjosi keisti dalykai, keisti jausmai.. Žiūrėjau į jį ir bandžiau suvokti kodėl dar vakar buvęs toks piktas ir atšiaurus, šiandien jis lyg įsimylėjęs pradinukas šneka man tokius dalykus...
Sunkiai išleidau iš savęs sulaikyta orą ir nuleidau galva nudurdama žvilgsnį į koldra.
Aš, prieš kelias dienas supratau kad jam taip pat kažką jaučiu.. Bet tas jausmas neprilygsta meilei kuria jis man prisipažino. Tai lyg trauka ir atmetimas vienu kartu, aš noriu kad jis būtų šalia ir žiūrėtų į mane. Bet kartu noriu ir laisvės kuria turėjau... Noriu tokio pačio gyvenimo kurį gyvenau prieš jį.
Bet ar galima norėti dviejų visiškai skirtingų dalykų?? Norėti turėti jį, bet kartu norėti kad jo visiškai būčiau nesutikusi ir nepažinusi? Belieka laukti, laukti kol įvykdysiu jo paskirta užduotį, tada busiu laisva.
O laisvė parodis ko labiau noriu. Jo? Ar būti laisva kaip paukštis.