Kruvina širdis.

6.

Mano galva... Atrodo lyg ant jos būtų padėtas didžiausias akmuo kuris po truputį ją traiškė... Skausmas, kuris pulsavo galvoje po truputį slinko į visą kūną sukeldamas nemalonius pojūčius. Po kelių akimirkų sunkiai praplesiau akis. Ryški šviesa plieskė į akis negailestingai, sukeldama dar didesnį skausmą nuo kurio sudejavau.

-Nėra taip baisiai kaip tau atrodo.

Prie mano galvos pasigirdo balsas kurio jau pradėjau nekęsti visa savo širdimi. Šiek tiek pramerkiau akis kad galėčiau pažvelgti kur esu.
Buvau namo viduje... Dėmesį iškart patraukė dailūs, pailgi pirmojo aukšto langai, pro kuriuos krito nakties tamsa. Toliau matėsi pasteliniais apmušalais išklijuotos sienos, krištolo ir ausko sietynas, laiptai su originaliai drožinėtais turėklais į antra aukštą, ant sienų daug paveikslų kurie sudarė niūrų vaizdą.
Kiek leido jėgos pasikėliau ant alkūnių ir pažiūrėjau ant kur aš guliu. Tai buvo raudono aksomo sofa, pristumta prie pat kaštono medžio indaujos, marmuro pagrindu.

-Aštuoniolikto amžiaus pradžia - pamatęs mano žvilgsnį paaiškino vyras kuris mane nusipirko - sofa užsakyta Austrijoje, o šviestuvai iš Šveicarijos.

Nukreipiau žvilgsnį į šviestuvus kurie buvo abipus didžiulės sofos ant kurios gulėjau.
Svetainėje kurioje mes buvome matėsi viena didelė arka vedanti į valgomąjį, pro kurį matėsi valgomasis stalas su dvylika kėdžių. Ant kiekvienos kedes atkaltės buvo įmantriai išdrozineta po širdį.

-Kur aš esu? - sunkiai išspaudžiau klausimą.

Mano burna buvo tokia sausa, lyg dykuma. Liežuvis šiurkštus judėjo vangiai, atrodė kad klausdama netgi sušveplavau.
Hardinas matė į mane kvaila žvilgsnį ir piktai nusijuokė.

-Mano dvare - jis paprastai atsakė ir pakilo ant kojų - kelk subine, parodysiu likūsį namą kad žinotum kur nuo šiol gyvensi ir vergausi man.

Vos ne vos nuleidau kojas ant parketo ir pabandžiau atsistoti.
Maniau kad galva sprogs man pakilus, susiemiau už jos ir kojomis atsiremiau į sofos priekį.

-Aš trenkiau tau nesmarkiai - vaikinas piktai į mane pažiūrėjo - baik apsimetinėti ligonę, eik paskui mane.

Neturėjau kitos išeities kaip sekti paskui jį, o jis net nesiruošė eiti lėtai, jo žingsniai buvo dideli ir skuboti.
Mums išėjus į kolidoriu pasirodė daugybė durų prie kurių jis skubėjo. Priėjus vienas jis atvėrė ir metė į mane žvilgsnį ar aš seku iš paskos

-Čia biblioteka - jis parodė į kambarį.

Visos didelės bibliotekos sienos buvo apstatytos riešutmedžio knygų spintomis. Lentynose knygos rikiavosi nepriekaištingai tvarkingomis eilėmis.

-Esu tikras kad čia neturėsi ką veikti - Hardinas kalbėjo toliau - kekšės čia neina ir neskaito, nes būna užsiėmusios manimi ir mano poreikiais.

Jis uždarė bibliotekos duris ir pradėjo eiti toliau prieeidamas dar kitas duris už kurių buvo virtuvė.
Ji buvo didžiulė... Visa įranga su statyta prie kairės sienos. Patalpos viduryje - apskritas ąžuolo stalas su kėdėmis, prie rytinės sienos - milžiniška senovinė, plieninė viryklė nublizgintais nikeliuoto chromo ir žėručio langais.

-Čia laiką leidžia mano žmonės - jis ir vėl pažvelgė į mane - tau taip pat nėra čia ką veikti.

Jis pasuko link didelių laiptų vedančių į antra aukštą.

-Visko aš tau čia neaprodysiu, nes čia yra dvidešimt du miegamieji, daug vonios kambariu ir kitų patalpų skirtų mano pomėgiams - jis vardino - bet tu turėsi tik viena kambarėlį kuriame gyvensi, kituose lankytis bus draudžiama, nebent gausi mano sutikimą, supratai? - jis sustojo vidurį laiptų ir atsisuko į mane.

Linktelėjau galva ir sekiau iš paskos. Prieš mus atsivėrė toks pats kolidorius kaip ir pirmame aukšte su daugybe kambarių. Vaikinas iškart pradėjo eiti į kolidoriaus galą

-Nematau prasmės rodyti kiekvieno kambario atskirai. Parodysiu savo, kuriame tu praleisi nemažai laiko, ir tavo, kuriame tu gyvensi kai man tavęs nereikės.

Jis priėjo paskutines duris ir jas atidarė. Jo kambarys buvo didelis kampinis kambarys fasado pusėje. Tviskėjo tamsūs raudonmedžio baldai, aptraukti juodu aksomu. Didelę lovą su keturiomis kolonomis užklojo avietinio brokato užtiesalas. Baldakimas ir užuolaidos buvo iš to paties brokato. Prie kitos sienos matėsi didelė senovinė spinta su veidrodžiu.

-Šioje lovoje praleisim ne mažai laiko - jis pasisuko į mane ir bjauriai išsiviepė - tik malonuma patirsiu aš, o ne tu. Bet judekime toliau. Liko tavo kambarys.

Jis išėjo į kolidoriu ir uždarė duris už savęs. Maniau kad mano kambarys bus kažkur tamsiame rūsyje. Bet jis paejo pora žingsnių ir sustojo prie gretimų durų esančių netoli jo paties kambario. Jis atidarė duris ir įleido mane pirma.
Čia, priešingai nei jo kambaryje nebuvo jokių senovinių brangių baldų kurie suteiktų jaukumo kambaryje, stovėjo tik viengulė geležinė lova, prie jos staliukas, maža spinta, nušiures kilimas, ir stalas kambario gale su kėdė prie jo.

-Tikiuosi nesitikėjai tokios pat prabangos, kurią matej visame name?? - jis pašaipiai paklausė - kekšėms to neduodu. Jos turi tenkintis tik tuo, ką aš noriu pats joms duoti. Ar supratai?

Mano gerklę spaudė nematoma ranka neleidžianti prabilti todėl tik linktelėjau.. Jaučiau kaip mano kūną apima neviltis... Kur aš papuoliau dieve...

-Šį kartą parodžiau tau namą - Hardinas apėjo mane ir sustojo priešais - kita diena papasakosiu apie save ir kas aš toks esu. O dar kita diena, pradėsi vykdyti mano norus.