Kruvina širdis.

36.

-Nupirkau mums bilietus į Dalasa - Hardinas stovi kambarį mindžikuodamas kojomis - susikrauk savo daiktus.

-Daiktus? - nustebusi pakėliau antakius - aš neturiu jokių daiktų, bent jau kurie būtų mano.

-Susidėk tuos drabužius iš spintos kurios rodžiau - Vaikinas susikryžiavo rankas ant krūtinės - ryte mes išskrendam, tad daug laiko neturi.

-Jie ne mano - pasipiktinau - neketinu dėvėti tavo buvusių kekšių drabužių, geriau jau nuoga busiu.

-Ką siūlai man dabar daryti? Juk jau vėlus vakaras, visi drabužių salonai uždaryti kad nusipirktum naujų.

Pakraipiau galva ir atsidusau. Išlydėjusi tėvus ir Deividą iš namų nuėjau tiesiai į savo kambarį apgalvoti visų įvykių. Žinojau kad teks palikti gimtąjį miestą, bet kad taip greitai? Nesitikėjau.. Dabar atrodo kad mano naujasis miestas bus kažkoks Dalasas, kuriame nei karto gyvenime nebuvau...

-Kur mes gyvensim? - paklausiau Hardino.

-Nupirkau mums nauja namą - jis paprasčiausiai atsakė - per internetą susiradau parduodamų namų sąrašą ir išrinkau viena. Jei tau nepatiks, galėsim parduoti ir ieškoti kito.

-Man jokio skirtumo. Tikiuosi nemanai kad mes abu vaidinsim gražią šeimą, ir žaisim namus?

-Nemanau, bet kažkada tai bus tikra - vaikinas pažiūrėjo man į akis.

-Aha, tikekis toliau - pavarčiau akimis - kad mus sujungėj be mano leidimo, tai dar nereiškia kad tau paklusiu ir busiu tavo žmona.

-Aš ir neprašau būti mano žmona - Hardinas nusivaipė - prašau kad būtum man nuolaidesnė.

-Tikrai nebūsiu tokia - purkštavau - tikiuosi kad kai nuvyksim ten, atgausiu laisvę bent iš dalies. Juk nesitiki kad bėgsiu iš man svetimo miesto kur nieko nežinau ir nepažįstu, visiškai be pinigų?

-Tad kam tau ta laisvė, jei ką tik išvardinai priežastis dėl kurių atrodo kad tau neverta kažkur eiti ir kažką  daryti?

-Tai tu tikiesi kad visa laiką busiu šalia tavęs?

-Ne visą laiką, bet didžiąją dalį..

-Tu padarysi mane beprote - žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti kad tai, ką jis sako yra tiesa - aš isprotesiu tarp keturių sienų būdama su tavimi..

-Aš parūpinsiu tau veiklos. Galėsi eiti į parduotuves, rengt vakarėlius namuose...

-Vakarėlius kam? - pertraukiau jį - svetimiems žmonėms, ar kaimynams?

-Draugų galėsim susirasti - jis pažiūrėjo į mane kaip į mažą vaiką - su mumis vyks mano draugas Stefanas, jis ir jo panele, su kuria susipažinsi netrukus.

-Tu jau numatęs mums ateiti? - paklausiau tyliai - viską nusprendėj už mane?

-Taip. Ir taip bus kol manęs nepamilsi - jis griežtai suurzgė - užsitarnauk mano pasitikėjimą tavimi, ir aš tau suteiksiu visiška laisvę.

-Pamilt tave? Po visko ką man padarėj?

-Aš tavęs nemušiau, neprievartavau - jis vardino - nesielgiau blogai.. Kodėl turėtum manęs taip nekęst?

-Tu mus sujungėj be mano žinios ir leidimo... Hardinai kaip tu manai, ką aš turėčiau daryti? - riktelejau - bučiuoti tau rankas??

-Dabar tau per daug visko - jis nuleido galvą - bet po kurio laiko viskas užsimirš, ir tu pradėsi į mane žiūrėti kitaip. O dabar eik pamiegoti ir paaiilseti, rytoj anksčiau atsikelsim kad prieš skrydį nuvažiuotumėm į drabužių parduotuves tavę apipirkt.

Jis apsisuko ir išėjo iš kambario pailikes mane vieną.
Perkračiau mintyse mūsų ką tik įvykusį pokalbį.. Jis tikisi kad aš jį pamilsiu.. Nemeluosiu sau.
Aš kažką jam jaučiu, bet tie jausmai dabar po visko giliai pasislėpę.. Ir juos ištraukti tikrai prireiks laiko..