Įsileisk mane

-29-

Nežinau kiek laiko praėjo, bet aš nebegalėjau taip ramiai sėdėti bei nieko nedaryti. Mane varė iš proto ir tai, kad nesigaudžiau laike bei neturėjau nieko, kas man būtų padėję tai daryti. Pakilusi nuo lovos pakėliau nuo žemės apsiaustą. Užsisegusi jį priėjau prie durų ir įtemptai žvelgiau į jų rankeną.

- Kas nutiktų jei išeičiau iš šio kambario? – tyliai ištariau pati sau.

- Juk sakiau. Tu nenorėtum to pamatyti. – balsas pasigirdo taip netikėtai, kad nejaučia net pašokau iš vietos. – Nesitikėjau tokios tavo reakcijos. – tyliai nusijuokė, o atsisukusi išvydau besišypsantį Harry veidą.

- Nejuokinga. – sušvokščiau dėbtelėdama į jį piktu žvilgsniu.

- Tik tau. – dar labiau išsiviepė.

- Ko tau prireikė? – pasiteiravau pasisukdama į jį visu kūnu.

- Norėjau pažiūrėti kaip laikaisi. Nejau tai nuodėmė? – kilstelėjo antakius. Prisiekiu – jis iš manęs šaiposi. – Ir aš tikrai negalėčiau iš tavęs šaipytis. – nusišypsojo visą žinančia šypsena ir man tik dar labiau sukilo noras jam gerai užtvoti.

- Nelįsk į mano galvą. – sugriežiau dantimis persmelkdama ji mirtinu žvilgsniu.

- Tokia tu man daug labiau patinki. – jo akyse sužibo kibirkštėlė.

- Nutilk. – dantis sukandau taip stipriai, kad jie net sugirgždėjo.

- Kad ir kaip man būtų malonu tave stebėti esant tokioje būsenoje, deja tam nelabai turime laiko. – nusijuokė ištiesdamas man ranką, kas mane labai nustebino. Akimirką bukai žvelgiau į ištiestą demono delną bei bandžiau suvokti, ko jam dabar iš manęs prireikė.

- Tiesiog paimk mano ranką. Noriu tau kai ką parodyti. – nusišypsojo paslaptinga šypsena. Įtariai pažvelgiau į Harry. Nepasitikiu juo. Tiek kiek tik įmanoma nepasitikėti asmeniu.

- Demetria, aš tau neįkasiu. Bent jau po kol kas. – jo lūpų kampučiai išsirietė į ištvirkusį šypsnį.

- Tu pasibjaurėtinas. Niekur aš su tavimi ne eisiu. – ištariau griežtai.

- Tokiais komplimentais man glostai suakmenėjusią širdį. – išsišiepė. – Nepamiršk – prižadėjai savaitę...

- Taip. Savaitę praleisti su tavimi, bet ne lakstyti paskui tave ar vykdyti tavo įgeidžius. Lieku čia. Tavo pasirinkimas ar nori likti su manimi ar eiti vykdyti savo reikalų. – dabar jau aš patenkinta išsišiepiau. Neketinau jam nusileisti, tad sunėriau rankas po krūtine bei nužingsniavusi prie lovos pliumptelėjau ant jos krašto taip parodydama, kad nė nesiruošiu daryti kaip sakoma. Kategoriškai atsisakau jam paklusti.

- Galime pasilikti ir čia. Tik nemaniau jog taip greit tave paveiks mano apžavai... – išrietė antakius iš lėto bei užtikrintai žingsniuodamas link manęs.

- Nė negalvok! – suspigau pašokdama nuo lovos ir taip vos į jį neįsirėždama.

Stovėjome vienas prieš kitą veidas į veidą. Jutau jo karštą kvėpavimą.

- Tu tokia...

- Atsiknisk. – sušvokščiau bandydama jį nustumti šalin, bet jis nepajudėjo nė per milimetrą. Stovėjo lyg įkaltas į žemę.

Bandžiau išvengti jo prisilietimo, bet buvo paika manyti jog man tai pavyktų. Vos jo delnai nusileido ant mano pečių, mus apgaubė aklina tamsa. Po akimirkos viskas ką mačiau tebuvo Harry. Mus supo juoduma. Šalta bei nemaloni tamsuma, iš kurios norėjau kuo greičiau išsinešdinti. Ji mane trikdė. Vertė jausti nerimą.