Įsileisk mane

-26-

Atsiprašau jog retai keliu, ir tikiuosi patiks ši dalis. xx

Mano akims iš lėto prasimerkiant supratau esanti ne viena. Šalia manęs sėdėjo Anna, kurios akys buvo apsitraukusios susirūpinimo migla. Tuomet man toptelėjo. Pokalbis prieš kurį atsijungiau.

- Kur Gabrielis? – ištariau silpnu balsu. Buvo sunku prakalbėti. Gerklė buvo išdžiuvusi bei perštėjo. Jausmas prilygo lyg būčiau nekalbėjusi mažiausiai porą dienų.

- Pagaliau nubudai. Jis bus tikrai laimingas. – išspaudusi šypseną paglostė mano kaktą.

- Ką reiškia – „pagaliau nubudai"? Ir kur garbanius? – pabandžiau atsisėsti, bet tam pritrūko jėgų tad tik sunkiai iškvėpusi grįžau į ankstesnę poziciją.

- Jis greit grįš. – nors ir stengėsi šypsotis, jai nepavyko nuo manęs nuslėpti susirūpinimo, kuris jutosi jos balse.

- O kur jis? – prikandusi lūpą nežymiai susiraukiau.

- Ieško. Tegaliu pasakyti tiek. Atleisk, tai dėl tavo bei mūsų saugumo. – jos lūpas paliko liūdnas šypsnis.

- Jūs manimi nepasitikite? – mano balse nuskambėjo daugiau skausmo nei būčiau to norėjusi. Mergina papurtė galvą bei sunkiai atsiduso.

-Tiesiog turime būti atsargūs. Jei kas nors nutiktų ir tave kas nors nuo mūsų atskirtų...

- Kalbi apie demonus tiesa? Bijai, kad jie įlystų į mano galvą ir sužinotų tai, apie ką žinoti jiems negalima, tiesa? – nuleidusi akis sušnibždėjau sau po nosimi.

- Visiškai teisingai. Man labai nesmagu turėti nuo tavęs paslapčių, bet dėl daugumo sumetimų privalome imtis visų atsargumo priemonių.

- Viskas gerai. Aš suprantu. – šyptelėjau pusę lūpų.

- Tikrai? – pažvelgė į mane su šiokia tokia nuostaba bei nenuslepiamu palengvėjimu.

- Žinoma. – linktelėjau jai nusišypsodama. – Ir vis dėl to – kiek laiko aš išbuvau be sąmonės? Jausmas prilygsta lyg būčiau miegojusi bent kelias dienas. – suraukusi antakius vėl krimstelėjau lūpą.

- Penkias dienas. Mes dėl tavęs kaip reikiant išsigandome. Manėme jog pasinėrei į kokį nors transą ar dar blogiau – į nemirtingųjų miegą.

- Nemirtingųjų miegą? – ištariau pasimetusi.

- Na, tai buvo mažiausiai tikėtina, kadangi tu dar vis žmogus, bet mes vis tiek neatmetėme šios mažos galimybės. – nežymiai suraukė antakius, o tuomet įtariai pažvelgė man į akis. – Demetrija, juk nieko nenutiko kol buvai dingusi, tiesa? – pastebėjau abejonės šešėlį jos dailiame veide.

- Ritualas nebuvo įvykdytas. Man pavyko pabėgti laiku, galite dėl to nesijaudinti. Dar vis esu žmogus ir neketinu tapti kuo nors kitu. Tik ne savo noru. – patikinau auksaplaukę. Trumputę akimirką ji įdėmiai stebeilijo į mane, o tuomet nusišypsojo ir palinksėjo galva.

- Aš tavimi tikiu. – ištarė savo maloniu balsu. – O dabar – ar gali papasakoti kas atsitiko? Kaip atsidūrei savo būtuosiuose namuose ir kas tave taip išsekino? – susirūpinusi ir surimtėjusi paklausė ši. Giliai įkvėpiau ir vėl pabandžiau atsisėsti. Su Annos pagalba man tai pagaliau pavyko.

- Nuo Harry pabėgti nebuvo itin sunku. Regis jau įsigudrinau kaip tai padaryti. – silpnai šyptelėjau.

- Tuomet kodėl iš kart su mumis nesusisiekei vos pasprukai? – pažvelgė į mane mįslingu veidu.