Įsileisk mane

-12-

Manau iš ties būtų per daug rizikinga likti čia net ir vienai nakčiai. Tikrai norėčiau išsimiegoti minkštoje lovoje, bet dėl šios mažos užgaidos neketinu pakliūti kam nors, nuo ko bėgu. O be to ir nemanau, kad šiuose namuose sugebėčiau sudėti bluostą. Tik ne po to, kas čia įvyko. Per kūną perbėgus šaltam šiurpui save apsikabinau. Štai. Mano galvoje sukirbždėjo dar viena mintis. ANGELAI. Nenoriu tikėti visu tuo sakomu Harry mėšlu, bet jau pasimokiau, kad pasaulyje egzistuoja daugiau, negu mes regime. O jei ir jie manęs ieško tokiu pačiu tikslu kaip ir Maria su Kritsen? Manau skirtumas būtų tik tas, kad angelai iš tiesų pajėgtų mane nužud... Ne. SUNAIKINTI. Kaip kad rašė Aleksas savo žurnale. Susigūžiau suprasdama, kad vietos šiame pasaulyje turbūt jau neturėsiu niekuomet. Nejau man lemta būti bėgle? Ir kiek laiko aš taip ištverčiau. Sunkiai iškvėpusi, užsimečiau ant pečių kuprinę. Ir vėl užsidėjau gobtuvą bei apsisiautusi pledu atsargiai išsliūkinau pro galines duris. Užrakinau jas, kad niekas nesuuostų jog čia buvau. Dėl visa ko pasilikau raktą. Jį įsimečiau į vidinę striukės kišenę. Šalia prie pinigų. Turiu saugotis ne tik manęs ieškančių žmonių, bet ir vagių.

Po šiokių tokių paieškų, užmiestyje man pavyko susirasti pigų bei atokų motelį. Daug mokėti nereikėjo, nes čia ketinau likti tik iki pietų. Tuomet turėsiu nusipirkti maisto ir dingti kuo toliau nuo šio miesto. Turiu susirasti vietą, kurioje būčiau saugi. NUO VISŲ. Nusiėmusi kuprinę griuvau į girgždančią lovą. Nesiskundžiau. Ypatingai už tokią kainą. Džiaugiausi bent faktu, kad nereikės miegoti ant žemės ir čia neužlis lietus ar neužpūs vėjas. Užmerkusi akis ir vėl ėmiau mąstyti. Šis pasaulis visai kitoks, nei maniau jį esantį. Angelai. Demonai. Kas dar? FĖJOS? Pavargusi tyliai nusijuokiau ir papurčiau galvą. Gal ir gerai būtų turėti fėją krikštamotę. Bent nebūčiau viena.

- Bet tu... Ne viena. – akimirką skambėjęs balsas mano galvoje, persikėlė visai šalia. Vos pasukau galvą – supratau kodėl.

- Maniau tu negali...

- Aš ne toks silpnas... – jis šypsojosi, bet neužbaigė sakinio.

- O aš regis ne tokia stipri. – atsukdama veidą į lubas ir vėl užmerkiau akis. Nežinau kodėl, bet jo nebijojau. Bent jau dabar. O turėčiau. Puikiai tai suprantu. Juk jis – DEMONAS.

- Šito nesuprantu ir aš. – sukuždėjo man į ausį.

- Baik knistis ir lįsti į mano galvą. – suurzgiau. Atsakymo nesulaukiau. – Aš su tavimi niekur neeisiu, Harry. – tariau šaltai ir atsimerkiau. Vaikinas akimirksniu pakilo bei vienu šuoliu atsidūrė virš manęs. Kojomis apžergė mane per klubus, o rankas prispaudė šonuose su lyg galva.

- Kodėl? Kodėl tu nesupranti, kad tavo vieta šalia manęs? – jis įdėmiai žvelgė į mano akis.

- Aš tavimi nepasitikiu. – sukuždėjau stengdamasi atlaikyti jo intensyvų žvilgsnį.

- Bet vieną dieną tu suprasi. Pamatysi. – jo veide pasirodė ta keista šypsenėlė, o skruostuose išryškėjo duobutės. Sunkiai įkvėpiau ir tankiai sumirksėjau.

- Bet kodėl aš? – sukuždėjau.

- Tu ypatinga. Juk jau sakiau. – pasilenkė tyliai ištardamas man į lūpas. Sunkiai nurijau seiles.

- Taip. Aš angelo ir demono dukra. – prunkštelėjau nervingai, su šiokia tokia pašaipa balse.

- Ir tu labai galinga. – susuokęs, jis nosies galiuku perbraukė per mano skruostą. Man pasidarė tikrai nejauku.

- Jei aš tokia galinga, kodėl man nepavyksta tavimi atsikratyti? – užmerkdama akis tariau tyliai.

- Nes tavo galioms atskleisti reikalingi du žingsniai. Vieną jau atlikai. – pajutau jo lūpas sau ant kaklo.

- Ką tu darai? – tariau šokinėjančiu balsu. Mano kvėpavimas ėmė trūkčioti.

- Tiesiog mėgaujuosi tavo šilkine oda. Ji nuostabi. – sušnibždėjo ir pajutau dar vieną bučinį sau ant kaklo. Tuomet man toptelėjo.

- Jei jau atsisakai kalbėti apie tai, kam aš reikalinga tau, pasakyk man bent vieną dalyką. Tavo minėtieji angelai. Jie apie mane žino? – nežymiai susiraukiau. Harry pakėlė galvą ir mūsų žvilgsniai vėl susitiko. Jis atrodė nepatenkintas. Ant vaikino kaktos išsivagojo suirzimo raukšlės.

- Kodėl jais susidomėjai? – vos ištarė savo sakinį, kietai suspaudė lūpas.

- Tiesiog pamaniau, kad būtų gerai žinoti, ar turiu saugotis ir jų. – sunkiai nurijau seiles. Toks jis ėmė mane gąsdinti.

- Bet nepakankamai. – papurtė galvą. Jis ir vėl knaisiojasi mano galvoje.

- Nustok tai daryti. – sugriežiau dantimis.

- Priversk mane. – sukuždėjo man į lūpas. Mano širdis akimirkai sustojo. Žvelgiau į jo veidą, kuris kabojo virš manojo vos per kelis milimetrus. Mažas, netikslus krūptelėjimas, ir mano lūpos susidurtų su jojo. To leisti negalėjau.

- Kodėl? – sukuždėjo viliojamai.

- Nes aš tau nepasiduosiu. NIEKADA. Tu manęs negausi. – tariau trūksmingai kvėpuojant. Jo ranka švelniai nuslydo ant mano juosmens. Ėmiau nerimauti dar labiau nei prieš tai.

- Ką tu darai? – pasiteiravau netvirtu bei dvejonių pilnu balsu.

- Tikrinu tave. – suktai nusišypsojo. Jo ranka sugriebė mano šlaunį, o tuomet persirikiavo ant sėdmenų. Mane tai gąsdino. Labiau nei bet kas pasaulyje.

- Liaukis. – išlemenau virpančiu balsu. Jutau akyse besikaupiančias ašaras. Jis sunkiai iškvėpė ir užmerkęs savo šviesiai žalias akis – viršutine lūpa švelniai perbraukė per mano žandikaulį.

- Tu tokia tyra. Tokia nekalta. Jei tik galėčiau... – suinkštė iš malonumo. – Demetria - angelai tave sieks nuskriausti, o sakant tiesiai šviesiai – nužudyti ir įkalinti tavo sielą. Jei eisi su manimi – būsi saugi, o jei ne... Tavęs laukia pragariškos kančios jei tik jie tave sučiups. – kuždėjo man ausin.

- Jau geriau būsiu kankinama, nei pasiduosiu tau. – ištariau tyliai.

- Būtent tai tavyje man ir patinka. Tu – kovotoja. Visai kaip aš. Greit susitiksime – Demetria. Nors man tai ir atsibodo, leisiu tau dar pažaisti katę ir pelę. Tik perspėju iš anksto, kad kaip ir kiekviena pelė – tu nesugebėsi ilgai nuo manęs sprukti. Pasiduosi man, kai pati to mažiausiai tikėsiesi. – sušnabždėjo. Jo lūpos prigludo prie mano kaktos ir vaikinas nuo manęs tiesiog išgaravo lyg juodas dūmas. Sunkiai atsidusau ir leidau ašarai nuriedėti skruostu. Kodėl negaliu būti NORMALI?