Įsileisk mane

-31-

- Kas atsitiks jei ritualas nebus įvykdytas? – tariau gurkštelėdama vandens. Prisimerkęs, akimirką jis patylėjo, o tuomet kreipėsi į mane.

- Kodėl nori tai sužinoti? – paklausė nepatikliai.

- Nes noriu žinoti, kas manęs laukia. – ištariau ramiai bei padėjau taurę ant stalo.

- Juk ir pati jauti, kad tai ne pasirinkimas. Tu privalai įvykdyti ritualą. – jo balse girdėjosi suirzimas.

- Deja – tai pasirinkimas. – ištariau tvirtai.

- Kodėl tu tokia užsispyrusi? – susiraukė, o ant stalo padėtos rankos susigniaužė į kumščius.

- Nežinau. Paklausčiau savo tėvų, bet jie mirę. – gūžtelėjau pečiais ir pati imdama nervuotis.

- Kurių tėvų? Tų medžiotojų, kurie tave pagrobė dar būnant kūdikiu, siekdami sunaikinti? – nusijuokė pašaipiai.

- Koks skirtumas. Ir tie ir anie yra mirę. – sugniaužiau kumščius po stalu stengdamasi neparodyti savo gilaus susierzinimo.

- Skirtumas yra didelis. Tavo tikrieji tėvai būtų norėję, kad atgimtum ir...

- Ir KĄ? Už juos atkeršyčiau? – nusijuokiau pašaipiai jau aš.

- Ne. Jie būtų norėję, kad man padėtum. – ištarė žemu balsu. Jo krūtinė sunkiai kilnojosi rodydama koks įsijautęs jis buvo sakant tuos žodžius.

- Tai absurdas. – negalėdama patikėti tuo ką jis pasakė piktai pakilau nuo stalo. – Ačiū už vakarienę. – išspjoviau ir patraukiau link durų pro kurias atėjome su demone.

- Demetria. – sugriežė dantimis ištardamas gerkliniu balsu.

Man nesiruošiant sustoti, durys užsitrenkė prieš pat mano nosį.

- Išleisk mane! – sušukau nesiteikdama į jį net atsisukti. Buvau įsiutusi. Kaip jis drįsta kalbėti apie tai, ko nežino?! Kaip jis drįsta kalbėti apie mano tėvus?! Jis nieko nežino! Nieko nesupranta!

- Tik tuomet kai baigsime kalbėtis. – iš už savęs išgirdau jo žemą balsą.

- Mes neturime apie ką kalbėtis. – sugriežiau dantimis. Stengiausi susitvardyti nepratrūkusi. Nagus suleidau į delnus taip bandydama mintis nukreipti į fizinį skausmą.

- Dar ir kaip turime. O dabar atsisuk į mane ir išklausyk ką turiu tau pasakyti. – sugriebė mane už pečių bei privertė į jį atsisukti.

- Neliesk manęs! – sušukau iš visų plaučių, o viduje pajutau tokį milžinišką pyktį, kokio dar niekuomet nejaučiau. Mano kūnas tiesiog degė įniršiu, kuris visas buvo nukreiptas į priešais mane stovintį demoną. Jam nė neketinant patraukti nuo manęs savo prakeiktų rankų aš sugriežiau dantimis bei persmelkiau jį įniršio pilnu žvilgsniu. – Paleisk mane. Dabar pat! – užrikau ir mano nustebimui, kaista jėga jį ne tik nuo manęs atplėšė bet ir nubloškė jį per visą salę. Pajutusi jėgą, žengiau link jo. Manyje virė toks įniršis ir panieka šiam padarui, kad nesugebėjau to nupasakoti žodžiais.

- Tai tu dėl visko kaltas. – ištiesiau ranką bei atstačiau priešais jį delną. Nesąmoningai į ji paleidau dar vieną stiprią oro bangą kuri blokšdamasi į jį, privertė demoną ir vėl suklupti. – Jei nebūtum manęs kankinęs ir privertęs padaryti to, ką padariau, aš turbūt būčiau turėjusi normalią vaikystę. Normalų gyvenimą. – iškošiau pro sukąstus dantis, o iš mano delno pasileido dar vienas oro pliūpsnis, kuris jį bloškė į akmeninę sieną. – Nekenčiu tavęs visa savo siela. Tu man padarei šitai. Tu pavertei mane tuo, ko nekenčiu labiau nei bet ko kito pasaulyje. – šaltu žvilgsniu tyrinėjau mano smūgių padarytą jam žalą.